Musteikių vienkiemio moterys jau Verbų sekmadienį priėjo išpažinties ir priėmė komuniją. Vyrai gi – Musteikis, Stasiukas, kaip kiekvienais metais, taip ir dabar, atvažiavo Velykų antrą dieną atbūti velykinės. Bernas tegu sau daro, kaip nori, o Stasiukas  tiek metų po tuo pačiu stogu gyvena ir skaitosi lyg ir šeimos narys. Tų pačių namų vyras. Maža to, Musteikis dar jaučia atsakomybę, kad jo namuose nesiglaustų koks bedievis. Visada Velykų antrą dieną jie abudu eina išpažinties, priima komuniją – atlieka nors kartą per metus kataliko pareigą. Privalėtų, žinoma, ir dažniau, bet kad vis neišeina. Per Velykas nori nenori – turi. Kitaip nė doru kataliku negalėtum būti. Kai numirsi, tai ir kapinėse negalėsi būti palaidotas.
  Nors kovo pabaiga, laukuose dar storai sniego, naktį spaudė nemažas šaltukas, bet, saulei pakilus, panašu į atlydį, ir Stasiukui jau per šilta su kailiniais.
  Bažnyčioje žmonių daug. Po pamokslo kol išsimurgdė laukan – visai sušilo. Jis dar tebestovėjo šventoriuje atsilapojęs kailinius, kai su kita banga žmonių bažnyčios duryse pasirodė Elziukė. Širdis taip ir suspurdėjo.
– Kažin, ar užkalbinti? - sujudo. – O gal dievai nematę...– staiga nusiminęs nuleido galvą, – gal jau ištekėjusi?
Kažin, ar Stasiukas būtų išdrįsęs, jei ji pati nebūtų jo pastebėjusi. Tiesiog išnešta žmonių srauto Elziukė atsidūrė netoli jo.
- O, Stasiukas. Sveikas. Su šventom Velykom, – kaip visada linksmai ji užkalbino. – Smagu matyt. Ir tu atvažiavai velykinės?
Stasiukas užkalbintas labai nudžiugo.
– Šiandieną mes abu su Musteikiu, nevalgę... – net nežino, ką sakyt, – sveikinu ir tave su Velykom.
– Per šventas Velykas visos klausyklos apgultos ir vis vyrai. Per visus metus jų su pagaliu neatvarytum, – juokėsi Elziukė.
– Kaip gi tu gyveni, Elziuke? – kai ji tokia linksma, drąsesnis ir Stasiukas. – Ar dar tarnauji kur nors?
– Šiemet gavau vietą čia pat, miestelyje. Man gerai. Žmonės pažįstami, geri, nuolat į namus parbėgu. O tu, kaip matau, vis dar pas Musteikius?
– Taigi taip. Neišeina man kitaip. Pagaliau, kai tu išvažiavai, man visai vis tiek. O tu gal jau ištekėjusi?
– Et, apie tai ilga kalba, – kažkaip mįslingai pasakė Elziukė, – ne čia apie tai kalbėti.
– Tai kur kitur?
– O iš tikrųjų, tas pats kur. Galima ir čia, nėra ko slėpt, – ryžosi mergaitė. – Mano jaunikį šuo ant uodegos nunešė...
– Kaip gi taip?
– Na, susirado kitą ir gana.
– Tikrai? – negali atsistebėti Stasiukas
– Pripiršo jam ūkininkaitę nuo penkiolikos hektarų. Tą pačią, kur jis tarnavo. Sako, piniginga, viena pas tėvus. Tėvukas jos ligotas, beveik ant patalo, seniai ieškojo užkurio.
– Kaip taip galėjo? – nuoširdžiai piktinosi vaikinas. – Aš niekada negalėčiau taip padaryt. Ar buvot susitikę? Ką jis pats sako?
– Buvo, sako, atvažiavęs metrikų, bet aš jo nemačiau. Pas mus irgi nebuvo užėjęs.
– Aišku. Ką sakyt užėjus, kai taip padarei? Kokia gali būti kalba? Ką dabar galvoji daryt?
– Išėjau dar metelius patarnaut, o paskui – pats žinai, kokie mano planai.
– Ar labai išgyveni dėl jo, Elziuke? Ar labai pyksti?
– Nė kiek nepykstu ir nepadyviju. Kas gi aš? Su tom staklėm bus kas ar nebus, o jis šiandien ūkininkas. Biednas bernelis – iškart pinigingas ūkininkas, žemės savininkas, gaspadorius. Kas atsisakys tokių pinigų ir tokios laimės?
– Tai gal dabar tekėtum už manęs? – nežinia iš kur tiek drąsos atsirado Stasiukui. – Rudenį baigsim tarnybas, o aš atsiimsiu pinigus už visus tuos metus...
– O tu žinai, ką? – staiga sujudo Elziukė. – Užeinam pas mus. Papietausim, pasėdėsim, apie viską pasišnekėsim. Aš dar turiu šiek tiek laiko. Pamatysi, kaip aš gyvenu, susipažinsi su tėvukais. Gerai?
  Namukas nedidelis, bet tvarkingas. Stogas lentelėmis dengtas, langai su baltomis langinėmis, visas kiemas dailia tvorele gražiai aptvertas, po langais – darželis.
Kai jie įėjo į vidų, viduryje kambario ant baltai užtiesto stalo buvo sudėti šventiniai velykiniai pietūs, o iš tolo puikavosi įvairiaspalviai margučiai.
– Čia mano tėtis su mama, – pristatė Elziukė pakilusius pasisveikinti su svečiu tėvus. – O čia brolis Petrukas, – parodė ranka į kokių dešimties metų berniuką. Na, o čia tas pats Musteikių Stasiukas, apie kurį aš jums pasakojau. Sutikau išėjusį iš bažnyčios.
Stasiukas pirmą kartą žmonėse ir jaučiasi nejaukiai, bet toliau darėsi drąsesnis. Tėvukas toks pat linksmas, kaip ir Elziukė. Jis juokaudamas vadina Stasiuką žentu, vis įpila alaus, o motina, dar visai jaunai atrodanti moteriškė, deda jam į lėkštę užkandžius ir vis ragina valgyti. Juokaudami visi daužo margučius, ir iš krūvos gražių, spalvingų, akį veriančių grožybių lieka tik krūvelės apgailėtinų lukštų.
Jie išsėdėjo už stalo tol, kol Elziukei reikėjo išeiti, ir Stasiukas pakilo kartu su ja. Kai atėjo iki sodybos, kur mergaitė tarnavo, jie prie vartelių dar trumpam sustojo.
– Tu, Elziuke, taip nieko ir neatsakei man, – neskuba nueit vaikinas. – Vis laukiau, sakau, gal prie tėvų ką nors pasakysi.
– Na, ką gi. Tėvukams tu, aišku, patikai ir jei tu manęs nebrokiji po to, kai vienas jau pametė, tai aš sutinku. Padarysim taip, kaip tu siūlei. Rudenį aš pasiimsiu algą, tu – savo uždarbius, pirksim stakles ir pradėsim savo gyvenimą. Ar nepaliksi manęs? – dar pasijuokė Elziukė.
– Niekada gyvenime, – rimtai tvirtino Stasiukas. –Kad tik tu neapsigalvotum. Kaip gaila, kad reikia skirtis. Kada dabar pasimatysime?
– Ogi, kai būsi miestelyje,tai visada užeik. Aš dažnai būnu namuose.
– Aš dabar būtinai atlėksiu sekmadieniais...