Neilgai truko pasiliekančių namuose samdinių šventės su kiaušiniene. Atostogų į namus parvažiavo Agnutė. Į miestelį bažnyčion tik Steputė su tėvais važiuoja. Agnutė nemėgsta. Buvo gal kokį kartą kitą, o dabar lieka sekmadieniais namuose. Tai sode po obelimi pasitiesusi gūnią gulėdama skaito knygą ar atsisėdusi siuvinėja, tai prie šulinio skalbia ir čia pat, patiesusi ant pievos savo skalbinius, džiovina prieš saulę. Kai namuose savas žmogus, nelandžiosi po gūžtas ieškodamas kiaušinių. Pietums tenka tais pačiais barščiais, kurie nuo pusryčių liko, pasitenkinti.
  Kai prasidėjo darbymečiai, tai ir patys Musteikiai rečiau bevažiuoja bažnyčion. Per savaitę sunkiai dirbus, norisi ir pailsėti, pasiruošti kitai darbo savaitei: tai grėbliui dantis iškrito, tai dalgiui kotas nulūžo, tai vežimo ratas vos laikosi. Ką šiandieną padarysi, nereikės gaišti per darbymetį.
  Nuo rugiapjūtės kai prasideda, tai darbas darbą veja. Išvargę, nusiplūkę kiaušiniautojai pikti ir irzlūs. Elziukė nebe tokia linksma, ir Stasiukui nedrąsu prie jos arčiau prieiti. Jis turi didelį sumanymą, per visą vasarą širdyje nešiojasi ir vis laukia tinkamos progos. Bet kai ta proga pasitaiko, jis neišdrįsta ir gana. Kartą, kai visi buvo išvažiavę per Mykolines į atlaidus ir jie buvo likę vieni, buvo puiki proga, kad vargu ar pasitaikys kada geresnė. Stasiukas sekiojo Elziukę visą dieną, bet taip ir neišdrįso išsižiot. O pasikalbėti labai reikia, oi, kaip reikia. Sparčiai artėja Kalėdos, o po Kalėdų Elziukė išvažiuoja, ir tiek tu ją pamatysi. Kaip tada jai išsakysi, kas ant širdies guli?
Mato Stasiukas, kad ilgiau laukti nebegalima. Per jo tokį neryžtingumą gali viskas nuieiti niekais. Kaip bus, taip bus, reikia ryžtis kartą, ir jis, nieko nelaukdamas, pamatęs, kad Elziukė nuėjo į daržinę šieno, atsekė paskui ją.
Elziukė, pamačiusi jį taip netikėtai pasirodžiusį daržinėje, sunerimo.
– Ką tu čia veiki? – griežtokai paklausė ji.
– Nepyk. Sėskim va čia, ant balkio, pasišnekėti reikia, – paėmė jis ją už rankos.
– Rado laiką šnekėt, – nerimavo Elziukė. – Kai pamatys šeimininkas, kad mes čia, daržinėje...
– Elziuke, tu jau greitai išvažiuosi, aš tavęs nebematysiu. Taip ir liks viskas nepasakyta.
– Na, ką gi tu čia man nori pasakyt? – jau švelniau paklausė Elziukė.
– Aš galvojau, galvojau, dieną naktį galvojau, seniai sugalvojau, tik vis nedrįsau tau pasakyt.
– Įdomu, – jau ir mergaitė susidomėjo. – Ką tokio tu sugalvojai, kad nori būtinai man pasakyti?
– Tekėk už manęs, Elziuke, ką? – Stasiuką net prakaitas išpylė. – Atsiimsiu aš iš Musteikio visus savo uždirbtus pinigus ir nupirksim tas tavo stakles. Nebereikės tau daugiau pas ūkininkus tarnauti.
– Oi, vargeli, tu mano. O aš galvojau, kas čia galėtų būti? – paglostė jo ranką Elziukė. – Tu toks geras vaikinas, o aš nori nenori turiu tave apvilti.
– Na, tikrai, – nelabai perpratęs jos žodžius Stasiukas su užsidegimu šnekėjo toliau. – Nusipirksim stakles, abudu dirbsim ir pagaliau aš galėsiu ištrūkti iš tos Musteikynės. Aš dirbt netingiu. Nei geriu, nei rūkau, visur tavęs klausysiu. Kaip tu sakysi – taip ir bus. Neleisiu tau sunkiai dirbti, sunkius darbus aš pats padarysiu, visur pavaduosiu.
– Viskas gerai, Stasiuk, tik tiek, kad aš jau turiu jaunikį... – buvo priversta atvirai prisipažinti Elziukė. – Pavasarį žadame ženytis.
– Kaip čia gali būti? – nenori patikėti Stasiukas. – Turi jaunikį, ruošiatės vestuves kelti, o per visus metus nė akių neparodė?
– Jis irgi tarnauja. Tik labai toli, kažkur prie Latvijos sienos. Dėdė prirodijo. Ten daug didesnes algas moka. Iš tokios tolybės neatvažiuosi, kada sugalvojęs.
– Tai jau žinoma. Jei turi jaunikį, tai man nėra ko norėt, – visai nusiminė Stasiukas. – O aš tiek galvojau, dieną naktį.
– Tau nėra ko nusiminti, – švelniai ramino Elziukė. – Tu toks puikus jaunas vyrukas, gausi net geresnę už mane. Tik neskubėk, suspėsi. Na, o iš čia tau reikia sprukti. Kad tik panorėsi, visur gausi vietą. Blogiau niekur nebus. Pamatysi daugiau žmonių, jaunimo, mergaičių. Ne vienas Musteikių vienkiemis sviete. Yra ir gerų žmonių. Pernai tarnavau Ilgalaukyje. Ten šimtą kartų geriau negu čia.
– Tai duok. Nunešiu iki tvartų, – paėmė iš Elziukės rankų rezginę su šienu, – o aš apie tave vis tiek galvosiu. Niekada nenustosiu galvoti. Nereikia man daugiau jokių mergaičių, geriau jau liksiu visai vienas, neženotas.