Sekmadieniais, kai lieka vieni, po kiaušinienės, Stasiukas visą laiką stebi, ką veikia Elziukė. Jei ji nukrausčiusi stalą ir sumazgojusi šaukštus eina į klėtį ir užsidaro, tada ir jis eina į kamaraitę valandėlei numigti, o jei ji darbuojasi kieme, jis niekur nesitraukia ir sekioja iš paskos: gal paprašys ką atnešti ar paduoti, ar šiaip ką nors padaryti. Stasiukas tuoj skuba patarnauti. Nieko nepadarysi. Nuo pat mažens įpratęs būti siuntinėjamas, o čia gi Elziukė... Jeigu ji lieptų, tai jis ir į ugnį šoktų – taip norisi jai įtikti. Jei ji ima tuščią kibirą nuo kaladės ir eina prie šulinio, tai Stasiukas stveria jai iš rankų ir pats atneša vandens. Jei Elziukė nueina prie malkų, tai atneša tik pirmąjį glėbį, o daugiau prineša Stasiukas. Jis neprašomas skiedryne priskaldo balanų prakurams, o kai Elziukė ant prieklėčio sėdėdama šukuoja savo gražius ilgus plaukus, jis stovi priešais ir nuoširdžiai gėrėdamasis sako:
– Kokie gražūs tavo plaukai. Blizga kaip šilkiniai.
– Tikrai? Nė nepagalvojau, – atlaidžiai šypsosi ji. – Kad tu žinotum, kaip man jie nusibodo, kiek turiu su jais vargo, kiek atima laiko.
– Bet užtat kaip gražu. Ar taip gali būti sunku šukuoti plaukus? Jei taip sunku, tai aš galiu sušukuot.
Elziukė jau visai juokiasi:
– Aš pati per savaitę beveik nešukuoju, o kada tu man šukuosi? Nėra laiko. Pasidailinu tik priekyje, prie kaktos ir užsirišu skarelę. Vis žadu nusikirpti.
– Tik jau nesukvailiok. Nukirpt tokius plaukus, tai tas pats, kas nukirsti ranką. Iš karto koliekas.
– O kodėl, Stasiuk, tu čia tiek metų tarnauji ir už dyką? – staiga surimtėjusi mergaitė pakeitė kalbą. – Kodėl nepasiieškai kitos vietos? Suaugęs vyras, bet kur galėtum tarnaut už gerą algą. Užsidirbtum nors apsirengti žmoniškai. Žiūrėk, Povilas net dviratį nusipirko ir kaip pasirėdo sekmadieniais.
– Nežinau, niekada nepagalvojau, – nežino ką pasakyt Stasiukas. – Aš čia nuo dešimties metų. Pripratau prie visų. Nežinau, kaip būtų kitoje vietoje. Gal nemokėčiau.
– Tie patys darbai visuose ūkiuose. Nebūtų kitaip ir kitur, tik tiek, kad, metus išdirbęs, gautum algą ir pavalgęs būtum sočiai. Baisu ir pagalvot, koks čia valgymas pas tuos Musteikius, – net nusipurtė Elziukė. – Kodėl taip yra, kad tu čia nuo pat mažens?
– Nežinau. Turėjau tik močiutę. Čia tarnavau jau kelerius metus už piemenį. Kai ji pasimirė, taip ir palikau. Neturėjau kur kitur dėtis.
– Ar tik vieną močiutę turėjai? Kur tėvas, motina?
– Nemačiau aš jų nė vieno. Sako, kad motina mirė, kai visai mažučiukas buvau. Tai ir augino močiutė.
– Tokios tokelės, – atsiduso Elziukė. – Išeina, kad tu lyg koks Musteikių augintinis. Na, ką gi, patogu turėt tokį augintinį samdinį už pavalgymą.
– O kodėl tu, Elziuke, tarnauji? Ar tu irgi neturi tėvų?
– Ne, dėkui Dievui, aš turiu abudu tėvus ir dar dešimties metų broliuką, – džiugiai atsakė mergaitė. – Turim ir savo namuką miestelyje. Yra kur gyventi ir tarnauti, po teisybei, man nereikėtų. Mes abi su mama verpiam, audžiam ir iš to visai neblogai pragyvenam. Kartą laikraštyje perskaitėm, kad Dotnuvoje galima nusipirkti tokias „protingas“ stakles, kurias reikia tinkamai nustatyti ir jos pačios audžia visokiais raštais vienpales staltieses, lovatieses. Tik reikia labai mokėti nustatyti. Nusprendėme su mama jas įsigyti. Visa bėda, kad labai brangiai kainuoja. O tiek pinigų mes neturime, todėl sugalvojom, kad man reikia kiek patarnaut. Kiek aš uždirbsiu, kiek mama, sudėsim į krūvą ir pirksim. Ir tarnauju aš iš viso tik antri metai.
– Bet ar žinot, kur yra ta Dotnuva? Turbūt labai toli? – susirūpino Stasiukas. – Ar mokėsi su tokiomis staklėmis dirbti?
– Nusipirkus stakles, ten, vietoje, apmokina ir tada į namus atveža. Taip laikraštyje rašo.
– Bet kaip pasiekti tą Dotnuvą? Ar žinot?
– Rasim, ne bėda, kad tik pinigų būtų.