Pievose ganosi vasara. Visur žalia, žydi gėlės. Kiemas tapo tikra koncertų sale. Vieni paukšteliai nutyla, kiti pragysta. O, štai kartą pastebėjau kielių namučius.

Įsikūrė kielės namo pakraigėje. Viena kieliukė nešė kirmėlaites ir musiukes, o kita tupėjo lizdelyje ir perėjo. Laikas nepastebimai prabėgo ir lizdelyje sucypsėjo paukštyčiai. Mažyliams tėveliai nešė ir nešė maistelį, o jie vis alkani ir alkani. Kur jiems telpa? Kaip tėveliai nepavargsta? Kieliukės linksmai linguodamos uodegomis nusileidžia į pievutę, pakrapšto žemelę, randa kirminėlį ir lekia į lizdelį. Dar įdomiau būna, kai ore sklando ir gaudo musiukes. Tikros cirko akrobatės, tik lyno nematyti.

Vieną rytą nubudau nuo keistų garsų. Tai buvo tarsi stuktelėjimas į lango stiklą ar pelytės skrebždesys. Pramerkiau akis ir pamačiau nuostabų vaizdą už lango. Priešais langą šoko kieliukės. Jų buvo trys. Tankiai plakė sprneliais – mokėsi skraidyti. Kieliukės judėjo kaip balerinos scenoje. Ilgai stebėjau jas. Man prieš akis buvo scena, šoko balerinos, grojo muzika. Tokio jausmo dar nebuvau patyręs. Jaučiausi pakylėtas ir juokais pamaniau, kad baletą žmonės sukūrė, kai išvydo tokį pat vaizdą.