Per žiemą Musteikiai retai važiuoja į bažnyčią. Gal kartą per mėnesį. Kai važiuoja, tai Steputės nesiveža, namuose palieka. Bijo, kad nepersišaldytų mergaitė. Bažnyčia didžiulė, sienos apšerkšnijusios, žiemą visada mažai žmonių, nepridusuoja. Kad ir su kailiniais, ir su veltiniais ant kojų, kol išbūni per pamaldas, šaltis persmelkia. O Steputės nei kailiniais apvilksi, nei veltiniais apausi. Negražu. Turi ji ir gelumbe pamuštus trumpus kailinaičius, ir batelius su kailiu viduje, bet su medvilninėmis kojinėmis blauzdos kaip ir plikos. Kai per Tris Karalius pastovėjo bažnyčioj, tai atšalo kojas iki skausmo, o blauzdas druska trinti namuose teko, kol atsigavo.
  Kas kita – vasarą. Kai tik sekmadienis – tai visi trys į bažnyčią. Bernas turi dviratį. Tas kitą kartą nė pusryčių nevalgęs išvažiuoja. Musteikis su žmona ir dukterimi papusryčiauja, išsipusto ir išdarda bričkute. Visi turi savų tikslų: Musteikienė – pasimelsti, Steputė – su pažįstamom mergaitėm susitikti, po miestelį pavaikščioti, o Musteikis irgi turi savo išskaičiavimų.
  Steputei jau dvidešimt vieneri. Reikia parodyti žmonėms, kokią užkurinę išaugino, tegu pamato visi, kuriems tai rūpi.
Kai bernas ir šeimininkai išvažiuoja, tai namuose lieka tik Stasiukas, Elziukė ir piemeniukas. Iš jų visų – Stasiukas laisviausias. Piemuo turi ganyti, Elziukei reikia pamelžti karves iki vidudienio, o jis galėtų, kad norėtų net į bažnyčią nueit arba prigulti valandėlei, bet jis niekur neina. Jam labai malonu pabūti kartu su Elziuke. Darbai laukuose juos visai suartino ir dabar, galima sakyti, jie draugai. Nutaikę minutėlę laisvo laiko jie ir pasėdi kartu ant ežios, pasikalba.
– Kai pernai tarnavau Smalioriuose, tai sekmadieniais šeimininkė visados pietums visai šeimynai kepdavo kiaušinienę, – vieną sekmadienį Elziukė sako Stasiukui. – Gal pasidarykim ir mes šventę?
– O kaip tu ją pasidarysi? – nelabai supranta Stasiukas.
– Ogi visai paprastai. Tu eik į daržą ir priskink gerą saują svogūnų laiškų, o aš per tą laiką apžiūrėsiu vištų gūžtas. Gal rasiu kiaušinių.
Kai Stasiukas prie šulinio nuplovęs svogūnų laiškus atsinešė juos į pirkią, ant suolo prie durų stovėjo pintinaitė su kiaušiniais.
– Žiūrėjau, lentynoje nėra lašinių, bet klėtyje mačiau puodynė su taukais stovi. Ar bus gerai su taukais? Kaip sakai? – paklausė Elziukė ir, paėmusi iš Stasiuko rankų svogūnų laiškus, padėjo į lėkštę.
– Žinoma, koks gi skirtumas? – pritarė Stasiukas. – Bet kur radai tiek kiaušinių?
– Iš kiekvienos gūžtos po porą – jau dešimt. Ar užteks?
– Tiek net nesuvalgysi.
– Palauksim piemenuko, o tu eik prie šulinio ir prisemk lovius vandens. Tegu apšyla, bus karvėms atsigerti. Kol aš pamelšiu, piemenukas prilauš lapų iš daržo. Bus kiaulėms. Apsiliuobsim, susitvarkysim ir eisim pietų valgyti.
Sušveitę kiaušinienę ir atsigėrę šviežio, ką tik iškošto pieno, visi pakilo nuo stalo.
– Ne koks čia griekas, bet geriau būtų, kad šeimininkė nesužinotų, – perspėjo Elziukė, kai piemenukas norėjo išeiti. – Sekmadieniais, kai tik liksim vieni, dabar visada valgysime kiaušinienę, – dar pridūrė. – Jeigu visiems šventė, tai kuo mes prastesni?
Kai piemenukas išėjo į daržinę pamiegot, o Elziukė nukraustinėjo stalą, Stasiukas paklausė:
– O ką dabar darysim?
– Aš tai skalbsiu truputį, o ką tu veiksi, nežinau, – atsakė. – Jei nori, tai ir tau išskalbsiu marškinius. Labai nešvarius dėvi. Ar turi kitus persivilkti?
– Ne. Tai mano vienintėliai šventadieniški, – nelabai smagu prisipažint Stasiukui. – Kasdien pati matai, kokius nešioju. Drobinius.
– Nusivilk. Ir taip pabūsi, kol išdžius. Tokia karšta saulė... Savo skalbiu ne muilu, bet su gerais proškais, bus gerų pamuilių.
– Labai ačiū tau, Elziuke. Nežinau, kaip reikės atsilyginti. Tu visiems tokia gera...
– Kodėl tu turi tik vienus marškinius? Ar negali nusipirkti kitų? Galėtum pasikeisti, kol kiti skalbiami, – stebėjosi Elziukė.
– Tokiems dalykams aš pinigų neturiu. Kiek man ko nuperka dėdė Musteikis, tiek ir turiu. Visi pinigai pas jį.
– Tai jis tau ir algos nemoka? – dar labiau nustebo Elziukė. – Tai ir dirbi už dyką?
– Duoda retkarčiais po kelis litus. Man daugiau ir nereikia.
– Varge tu mano, varge. Geras tas tavo dėdė Musteikis, nėra ką sakyt. Turi berną už dyką, nors antrus marškinius nupirktų...