Laikas, vėjo šuoliais bėgdamas
Viršum klonių nuostabių,
Lankas ir smiltis palikdamas,
„Lemtis” rėks iš debesų.

O graudžiai ūžiančiam vėjyje
Vėl beržai tau tyliai oš,
Mintyse bėgsi vaikystėje,
O ji grįžti nesumos...

Ir slops tavyje menka viltis,
Neišgirsi vėl beržų,
Nes laikas skubėdamas paliks
Klupusius už akmenų...