Kai atėjo  pas Musteikius dešimties metų Stasiukas už piemenį, tai ir dabar, jau dvidešimt vienerių metų bernas, čia tebetarnauja. Anksčiau, kol buvo gyva močiutė, Kalėdoms parveždavo jį Musteikis miestelin, „špitolėn“, pas ją savaitei kitai pailsėti. Kai ji mirė, Stasiukas daug metų kojos iš vienkiemio neiškelia. Be močiutės, jis daugiau jokių artimųjų neturėjo.  Musteikiai jam patys artimiausi žmonės, o jų dvynukės mergaitės, tų pačių metų kaip Stasiukas – jam lyg sesės. Kitokių namų jis neturi ir kitokių nė neįsivaizduoja. Čia jis užaugo, prie visų priprato ir visi kiti prie jo – taip pat. Kaimynai ir tie: „Musteikių Stasiukas“ ir tiek. Niekas kitaip ir nevadina.  Čia gula, čia kelia, čia valgo, čia dirba. Apautas, aprengtas, ko dar reikia?
  Kai atėjo metas mokyklon, išėjo tik mergaitės. Jo niekas neleido, bet skaityti, rašyti jis moka. Net skaičiuoti. Savamokslis.  Išmoko iš mergaičių. Kiek jos, parėjusios iš mokyklos, jam parodo, tiek jis visomis išgalėmis stengiasi išmokti.  Skaitymui – koks senas kalendorius rastas ant aukšto, rašymui – bet kokia popieriaus skiautė, o ir visos tvoros kreida nurašinėtos: „Mama mala, tėtė kala“.
  Prie pirmosios komunijos eiti pati Musteikienė jį parengė ir kartu su savo mergaitėmis prileido, o kai atvažiavo į miestelį vyskupas, tai ir „padirmavojo“.
  Kai mergaitės baigė mokyklą, liko dar dar visai gera skaitymų knygelė „Sakalėlis“, uždavinynas ir neprirašytų sąsiuvinių. Viskas atiteko Stasiukui. Jam čia tikras lobis. Namuose, žinoma, nėra kada, bet, gindamas galvijus, jis visą tą turtą nešasi pasibrukęs po pažastimi ir, turėdamas minutę laisvo laiko, skaito, rašo, skaičiuoja, prisidrožęs trumpų karklo lazdelių.
  Tą patį pirmą rudenį, kai mergaitės pavasarį baigė pradžios mokyklą, Agnutę Musteikis išvežė miestan į gimnaziją. Ji dabar ten daug metų mokysis, kol baigs didelius mokslus ir taip bus atidalyta nuo žemės. Steputė liko namuose. Ji bus viso ūkio paveldėtoja, ir jai jokių mokslų nereikia.
  Kol Steputė buvo maža, padėdavo motinai prie ruošos, mokėsi gaminti valgį, verpti, megzti. Žiemos vakarais kartu su Stasiuku plėšydavo plunksnas pagalvėms, o kai ir paaugo, tai lauko darbų nedirbo, nebent per pačius darbymečius ar bulviakasį. Ji jau nuo šešiolikos metų staklėse. Ką per žiemą priverpia, audžia drobes, milus – krauna sau kraitį.
  Samdo Musteikis berną, mergą ir piemenį. Kiekvienais metais po Kalėdų susiieško šeimyną, sudera algą, paviržį, o dėl Stasiuko – tai nei samdyti, nei jam algos mokėti reikia. Jo uždirbti pinigai – pas Musteikį, ir jis savo nuožiūra juos tvarko.
  Berniokas jau suaugo. Reikia kostiumo, kad turėtų kuo apsirengti eidamas į bažnyčią, reikia kokių nors gražesnių šventadienių marškinių, nosinių. Pas „šiaučių“ užsakė pusbačius vasarai, batus rudeniui. „Kriaučius“ pasiuvo kailinius – ilgus, žemiau kelių. Dar metinių švenčių ar atlaidų proga, o ir šiaip kada didesnį grūdų kiekį pardavęs turguje, duodą po kokį litą.
– Kam tau pinigai? Tegu būna pas mane, nepražus. Gal kada sugalvosi išeit ar ženytis, tada ir atiduosiu, kas uždirbta. Nebijok.
O Stasiukui ir taip gerai. Kai Musteikis važiuoja į turgų, visada ima su savimi ir Stasiuką, o Musteikienė barasi:
– Ar pats vienas negali nuvažiuot? Negana to, kad pats gaišta, dar ir Stasiuką gaišina.
Bet Musteikiui Stasiuko labai reikia. Po turgaus miestelyje, susitikęs su pažįstamais, visada užsuka pas žydą į arbatinę išgerti. Stasiukas reikalingas arkliams prižiūrėti ir saugiai namo parvežti, jei pasitaikytų, kad per daug „paimtų“.
Kai Musteikis su gaspadoriais geria ir užkandžiauja, Stasiukas, susiradęs kokį patogų kamputį, sėdasi ir, atrėmęs galvą į sieną, užmiega.
  Musteikienė barasi, bet Stasiukui su šeimininku važiuoti visada patinka. Tą dieną jam nereikia dirbti. Jis ne tik pailsi, nes, kol jie geria, gauna ir pamiegoti.  Kartais ir Stasiuką pakviečia prie staliuko, nors būtų geriau, jei nežadintų. Įpila į stiklelį degtinės, pasmeigia šakute silkės užkandai. Stasiukas, išgėręs ir užkandęs, grįžta arklių prižiūrėti ir, įlindęs į savo kamputį, dar saldžiau užmiega.
  Musteikienė su vyrais į turgų niekada nevažiuoja. Ji savo sūrius, sviestą ir kiaušinius parduoda žydui „kromelninkui“ ir kartu nusiperka iš jo reikalingų prekių. Ji savo pajamų nerodo vyrui, kaip ir vyras jai. Į piniginius vienas kito reikalus jie nesikiša. Musteikienei reikalingi pinigai ne tiek kokiai „bliūzelei“ ar gražesnei skarelei nusipirkti, kiek mergaitėms. Jau atėjo laikas joms gražiau rengtis, kad neatrodytų prasčiau už kitas savo bendraamžes ūkininkaites.  
Musteikis išgeriantis, bet žino saiką.  Niekas dar jo nematė voliojantis miestelio gatvėje, be to, jis ir namuose vis turi pasidaręs statinaitę alaus. Šeštadienį arba sekmadienį, vakarais jis pavaišina užėjusį kaimyną ir pats kartu išgeria. Kaimynas užeina retai. Kaip ten eisi, jei nuolatos seniūnas ir girininkas sėdi?  Tie tai jau nuolatiniai Musteikio sugėrovai. Su jais Musteikis geria namie, o jei tenka kada visiems trims miestelyje susitikti, tai tiek prisiliuobia žydo arbatinėje, kad Stasiukui tenka juos gulinčius gabentis namo. Kai pilnos rogės ar ratai gulinčių vyrų, tai Stasiukui tenka važnyčioti atsisėdus ant vieno iš jų kupros.  Kad būtų daugiau vietos ratuose, sėdynė nustumiama į patį galą vežimo ir ant jos neatsisėsi. Tai ir tenka Stasiukui kaip nors prisitaikyti. Negi važiuosi stačias, kaip su mėšlo vežimu? Jam patinka, kai arčiau drybso girininkas. Jis toks riebus, minkštas ir, būdamas girtas, ramiai sau knarkia. Ne taip kaip seniūnas: tas vis kruta ir veržiasi dainuoti, o stengdamas jį sutramdyti rėkauja Musteikis.