Valerijai

juk neišbėgsi užtrenkus duris
ilgesiu šauks sieloj įstrigus rakštis
viskas sudils ir į nieką pavirs
net amžina laikina atmintis

sutemos gaubia tavo pečius
riedanti ašara skruostu nudžius
vėjas sudrasko tavo žodžius
ar „sudiev“ ar  „atleisk“ negirdžiu

mirtis neskaudi skaudi ši netektis
verkia bežvaigždė juoda naktis
plaka nestoja pailsus širdis
tu išėjai tu jos negirdi

verias bedugnė verias kraupi
sielvartą gėlą širdyje kaupi
vienąkart plyš lyg skaudulys
šiapus paliksi šiame svaiguly

vakaras baltas paliks už ribos
mėnuo lyg vėlė pakibęs kybos
sapnas išbluks ir užges nebūty
nieko neleis tau paimti lemtis

kol dar jauti kol gyva lyg žaizda
tik nesakyk jog tai buvo klaida
liko kažkas tebus kaip malda
mes nesuklydom lemties tai valda

traukia bedugnės tyla vis gilyn
skausmas nerimsta jis vis tik didyn
skausmą iškęsiu sukandęs dantis
žingsnis po žingsnio tamsa nugramzdins

tu laiškus rašysi iš nebūties
laimės žvaigžde žolės stiebeliu
rasos lyg ašara stiebu riedės
kas laiškus skaitys tam baisiai sopės

juokias diena iš bemiegės nakties
tu neviltis aš visa iš vilties
vienąkart plyšta iš skausmo širdis
kviečia atvėrus duris nebūtis