Spalvom pasidabinus pieva
Vilioja margaspalves plaštakes.
Lengvais sparnelių mostais
Klajoja išrinktosios danguje.

Kvapni upelė alma –
Atsimuša plaštakėms į sparnus,
Ir milijonai plazdančių stebuklų
Suranda pievoj sau naujus namus.

Vėdrynas kaip saulelė plieskia,
Kukliais žiedeliais gundo pasilikt,
Bet nė viena praeivės koja
Nenori ant vėdryno užsilikt.

Staiga dangus lankoj pabąla,
Kruša aštrius kristalus beria.
Vėdrynas šypsosi dangun,
Praeivės prašosi vidun.

– Neįsileido mūs nė vienas žiedas,
Kruša mums drasko sparnelius,
O geltonžiede pievų gėle,
Priglausk mus po savu lapu!

Giliai sujaudintas vėdrynas
Tuoj atveria savas namų duris,
Po savo tankiais lapais glaudžia
Mažytes virpančias širdis.