Skausmas ir širdgėla

Taigi guzas ant kaktos – maža skriauda palyginus su futbolu. Nors guzas puikuosis ant kaktos mažiausiai savaitę...
Tėtis namie. Pirma gera žinia. Bet tik neilgam. Kai Emilija vėliai užsnūdo, jis išvažiavo. Šiandien bus, ta prakeiktoji futbolo treniruotė. Jei ne ji, Emilija net neitų į kūno kultūrą, bet nenori prisikiaulyti. „Pažiūrėsiu, kas per žmonės tenai eina,“ – pagalvojo Emilija.
Iš spintos ištraukė aprangos krepšį. Į jį įsidėjo sportbačius ir kitas kelnes, nes anos buvo klaikios po kūno kultūros. Be to pasiėmė kepurę su snapu, kad paslėptų guzą. Dar pagriebė nuo stalo laikrodį, kad žinotų kada pasprukt iš treniruotės, kad grįžtų laiku.
- Mama, aš einu į futbolo treniruotę.
- Nuo kada lankai futbolą? – nustebo mama.
- Nuo tada, kai mokytojas išrinko į futbolo komandą, – atsakė Emilija ir išbėjo pro duris.
Eidama mokyklos link išgirdo, kad ją kažkas kviečia. Atsisuko – ogi ten tas Samantos pusbrolis Benas.
- Labas. Kur trauki? – paklausė Benas.
- Būtinai turiu atsakyt?
- Žinoma, – nusišypsojo jis.
- Į futbolo treniruotę ne savo noru.
- Tu lankai futbolą? Nors ankščiau tenai tavęs nemačiau.
- Nematei todėl, kad tik šiandien pirmą kartą ir einu ten, – atkirto Ema.
- Būsim vienoje komandoje.
- Ką? Tu irgi lankai futbolą?
- Negi ne. Jei nelankyčiau, tai neklausinėčiau.
„O ne. O aš galvojau, kad daugiau jo nepamatysiu. Mėšlas. Jis toks įkyrus“, – mąstė Emilija.
- Ką galvoji? – paklausė Benas.
- Tau žinot nebūtina.

Toliau tylėdami nuėjo į stadioną, kur turėjo vykti treniruotė. Jau buvo susirinkę dauguma komandos narių. Buvo pora, kurių Ema ir nepažinojo. Buvo ir jos bendraklasiai. Taigi gavos nemaža grupelė. Visi šnekučiavosi, juokėsi. Buvo pora, kurie mušinėjo kamuolį ant kojos. „Tikri futbolistai“, – pamanė Emilija. „Tik nežiūrėkit į mane. Mano guzas jums visai neįdomus, tai tik nedidelis sumušimas.“ Bet, deja, visi atsisuko pasigrožėti naujomis „pupytėmis“ komandoje. „Vienu žodžiu, visi šie žaidėjai yra daug geresni, ir tegu mokytojas man nepučia miglos į akis, kad aš geriausia iš mūsų klasės merginų. Kad ir Benas, man atrodo, kad jis tikras profesionalas šioje srityje, nes jis tobulai varinėja kamuolį, o aš... tikra nevykėlė. Tegu niekas nebando net guosti. Ak, jei nebūčiau tokia savikritiška, gyvenimas būtų geresnis kitiems.“

Mąsto, mąsto ir dar kartelį mąsto Emilija apie viską, o Benas nuo jos neatitraukia akių. Ji jam atrodo tokia graži, lyg imk ir apkabink, bet logiškai pagalvojus po tokio poelgio jam geruoju nemano ar baigtųsi. Bet visą tylą nutraukė telefono skambutis.
- Klausau, – atsiliepė Emilija.
- Ema, tu turi skubiai grįžti namo. Atsitiko kai kas blogo, – išsigandusiu balsu pratarė Rokas.
- Treneri, aš privalau grįžti namo. Kiek supratau – nelaimė.

Treneris tik palinksėjo. Emilija skuodė gatvėmis kiek įkabindama. Pro duris įsiveržė visa uždususi. Visų veidai buvo niūrūs. Net katė buvo kažkokia kitokia nei paprastai. Mamos skruostais riedėjo ašaros, kurios spindėjo iš toli. O rankose ji laikė laišką. Ant jo buvo pavaizduotas juodas kaspinas. Ką jis reiškė, Emilija puikiai žinojo – mirtis. Taigi kažkas mirė. Tas, ko nėra su jais. „Tik ne tėtis. Aš tikiu, kad jis sveikas“.
- Emilija, tėtis nebesugrįš namo... – skaudžiu balsu tarė Klaudija.
Šia akimirką kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė į Emiliją. Tėtis, kuris ją paguosdavo, pasekdavo pasakas. Vienintelis jos tėtis jau nebesugrįš. Dievas atėmė jį iš Emos. Emilijai iš akių upeliais riedėjo ašaros, negalėjo susivaldyti. Puolė ant kelių ir keikė Dievą, kad atėmė jos tėvą. Jis mirė. Ši tiesa buvo skaudžiausia. Ema ir taip labai jautriai reaguodavo į gyvūnėlių netektis, bet artimo mirtis jai buvo per daug nepakeliama. Bet gyventi vien prisiminimais irgi beviltiška.

Įvyko laidotuvės. Buvo labai daug žmonių. Visi šeimos nariai verkė, bet per laidotuves neiškrito nė viena ašara. Nebeturėjo kuo verkti.  Emilija sužinojo, dėl ko tėtis mirė. Per autoavariją. Jis važiavo namo. Staiga į jo mašiną trenkėsi didelis sunkvežimis, ir jo gyvybė užgeso iš karto. Ema sau pasižadėjo, kad niekada daugiau niekur nebevažiuos. Ir Benas sužinojo šią skaudžią žinią. Visas šias dienas jis buvo šalia Emos. Ją palaikė. Sakė nenusivilt gyvenimu dabar, nes visas dar prieš akis. Jų draugystė pagerėjo. Emilija pradėjo pasitikėti juo.

Praėjus savaitei po laidotuvių, Emilija pradėjo eiti į mokyklą. Jai vis dar buvo sunku atsipeikėti.  Bet gyvenimas judėjo. Benas ją pakvietė į „pasimatymą“. Šiaip draugiškai pasivaikščioti po parką, nueiti į ledainę. Gal į kiną.
- Benai.
- Ką?
- Tu – pirmas mano draugas vaikinas. Man gera būti su tavimi. Nežinau kodėl, bet kol nebuvome susibendravę, tu man atrodei tikras kvailys, – pasipasakojo Emilija.
- Tikrai? Nebūčiau pagalvojęs. Bet gera girdėti šiuos žodžius iš tavęs.
Benas apsikabino Emiliją per liemenį ir draugiškai abu pasėdėjo ant mėgstamo suoliuko parke.