Laukiau rugsėjo pirmosios. Nežinau kodėl. Tuomet man labai patiko eiti į mokyklą. Patiko... Ant mano lovos guli nauja mokyklinė kuprinė, naujas parkeris ir pieštukas su žvaigždutėmis. Atsiuntė iš Amerikos. Gražus. Parodysiu Ievai, Almai ir gal dar Simonai. Laukiu rugsėjo pirmosios. Mama atėjo ir pasakė, kad rytoj mane į mokyklą palydės teta Lina, o pakui aš turėsiu eiti namo ir laukti, kol visi grįš. Tėtukui reikia kažkur išvažiuoti. Ir visiems kartu.
Savo senelį vadinau tėtuku. Niekada nesupratau kodėl, bet man taip patiko ir viskas. Gal dėl to, kad tėčio pati aš niekada neturėjau... Tėtukas buvo man kaip tėtis. Jį labai mylėjau.
Rugsėjo pirmoji. Aš jos laukiau. Bet dabar nenoriu eiti į mokyklą. Noriu, kad su manim  eitų mama. Noriu, noriu, noriu!!!
Dabar jau visi grįžę. Kur jie buvo, nežinau. Neįdomu. Visi kažkokie liūdni, bet stengiasi vaidinti linksmus. Aš irgi vaidinu. Vaidinu, kad nesuprantu, kad jie liūdni, nes nenoriu, kad jie dar labiau nusimintų. Ypač mama. Ir tėtukas.

***
Aš viską suprantu. Suprantu, kad tėtukas serga. Labai serga. Nepagis. Tai ne gripas, ne sloga. Daug rimčiau. Vėžys. Tai ne daug mažų vėžiukų viduje, bet ląstelės (kad ir kas jos bebūtų). Jis gali mirti. Mirs. Nemirs. Nenoriu! Man  niekas nieko nesakė. Galvoja, aš dar maža. Dešimtmetė mergaitė nieko nesupranta. O  aš suprantu. Bet geriau būtų nesuprasti.

***

Tėtukas grįžo iš Kauno. Buvo pas daktarą. Jam įtaisė pilve žarnelę. Tėtukas keikia gydytojus. Sako, jie nieko neišmano. Aš pritariu tėtukui. Visada jam pritariu. Aš jį myliu labai labai. Labiau negu kitus.

***

Sėdėjau su drauge ant laiptelių. Atvažiavo greitoji. Nežinau, kam ji čia. Išėjau į sodą. Kai grįžau, jau buvo prietema, namie nieko nebuvo. Atsisėdau ant laiptelių ir valgiau vynuoges. Nekenčiu vynuogių. Bet valgiau. Vien dėl to, kad nekenčiu.

***

Tėtukui kasos uždegimas. Nežinau, kas ta kasa. Sakė, kad kaip skrandis. Tėtukui labai skauda, bet jis nesako, kenčia.
- Ar nori sulčių, o gal arbatos? – paklausia. Tyliu. Ne, aš nenoriu.
- Kas atnešė? – klausiu.
- Iš tremtinių sąjungos tokia boba... – nusijuokiu, nes mėgstu, kai tėtukas sako boba. Tėtukas buvęs tremtinys. Buvo Sibire. Jį išvežė, kai buvo mažas. Turėjo daug ir sunkiai dirbt. Vos nemirė. Jam su tanku už bausmę pervažiavo per pirštą. Dabar ant jo dešinės rankos tik keturi pirštai. Kraupu. Paimu jo ranką ir klausiu :
- Ar skauda?
- Neee... Kaip tau tada, kai pilvelį skaudėjo. Tik tiek.
O aš žinau, kad skauda. Labai labai skauda.

***

Nemėgstu ligoninės kvapo. Man bloga. Tėtukas čia. Ligoninėj. Tik dabar jau Kaune. Jam darė operaciją. Išėmė akmenis iš tos kasos. Man irgi rodė, bet pasidarė silpna, ir liepė išeiti. Sako, kad tas uždegimas “dėl to“. Dėl vėžio. Bet jau viskas gerai. Tėtukui nebeskauda, jau poryt jį išleis namo. Man ašaros bėga skruostais, bet aš jų negaliu sustabdyti. Kaip dviračio, kai važiuoji nuo kalno link upelio. Jis lekia, lekia, o tu stabdai, stabdai, bet jis nestoja. Išėjau ir vaikščiojau prie gėlių kioskų. Turiu pinigų. Galiu nupirkt gėlių. Ne. Nereikia. Tėtukas nemėgsta gauti gėlių. Jis mėgsta jas dovanoti.

***

Tėtukui skauda koją, jam sunku eiti. Bet ramentų neima. Tų velnio lazdų jam nereikia. Aš tam pritariu. Bet jie jau nupirkti. Nieko. Nereikia.

***

Tėtukas pagaliau pasiėmė ramentus. Tik vieną. Antro jam nereikia, jis ir taip paeina. Jau tuoj Kalėdos. Po dviejų dienų. Tėtukui iš Rusijos parvežė staro taukų. Kad kojų neskaudėtų. Vistiek skauda.

***

Negražu per Kalėdas žmones trukdyti. Bet jei labai reikia, galima. Tėtukui suleis „Nošpa“. Tai vaistai nuo skausmo. Stiprūs, padės.

***

- Reikia daugiau, nepadeda.
Leidžia dvigubą dozę. Vaistai stiprūs, padės.

***

Vaistai nepadeda. Tėtukui visada skauda. Bet su vaistais šiek tiek mažiau. Bet jis tyli, nesiskundžia. Aš jį myliu, todėl apkabinu, nors žinau, taip nepadėsiu.
- Iškart geriau, širdele.
Žinau, kad negeriau. Bet man taip geriau. Sėdžiu jį apsikabinusi kol užmiegu.

***

Tėtukas grįžo iš rūsio.
- Kažkoks žiurkiūkštis kad kando į ranką, tai net iki galvos skausmas perėjo. Bet aš jį pagavau nenaudėlį, palikau prie durų, eikit pažiūrėt...
Jis dar ilgai kliedėjo, jam pakilo temperatūra. Man jis davė pinigų ir liepė nueiti į parduotuvę, nusipirkti saldainių, sulčių, sausainėlių...
Visi sakė, kad tai jau pabaiga, kad jam vis blogėja, jis nežino ką kalba, protas pasimaišė.

***

Man nusibodo tie kliedesiai. Kas naktį. Apie mašinas, apie traukinius, kad reikia neatsitrenkt... Mano kambarys virš jo miegamojo. Nemiegu. Negaliu, nors žinau, reikia. Jis šneka kiaurą naktį. Pats su savimi. Noriu miego, bet nemiegu. Tamsa tokia tyli. Bet tik ryte. Naktį aš tos tylos nejaučiu.


***

Nebeeinu į jo kambarį. Negaliu. Žinau, neištversiu. Tik šiandien turiu eiti. Kitaip dabar negalima. Aš bijau. Bijau šio kambario. Tėtuko kojos mėlynos. Daktaras sakė, kad kraujas jau nebeteka. Kad vėžys perėjo visur... Visur... Ateis kunigas, reikia palaukt. Ne. Išeinu į kiemą ir apmirštu akimirkoje. Viskas tuoj baigsis. VISKAS baigsis!

***

Šarvojimo salėje šalta. Visi verkia, kalba, koks buvo geras žmogus. Niekas nežino, kaip man reikėjo jo. Kaip man jo reikia. Niekam nerūpi. Aš neverkiu. Ašaros rieda, jų nestabdau, bet neverkiu. Neperskaitau užrašų ant vainikų, vaizdas liejasi.

***

Tas karstas... Niekada nepamiršiu to garso, kai pirmas žemės grumstas dunkstelna į jo dangtį. Neverkiu. Ašaros rieda, bet neverkiu. Ant tamsių vainikų atrandu savo vardą. Čia jis labai negražiai užrašytas. Nenoriu, kad tas vainikas čia stovėtų. Nenoriu čia būti.

***

Pirmą kartą pravirkau birželį. Negalėjau sustot. Tikrai verkiau. Nenorėjau sustot. Po to pasidarė geriau. Nežinau, kaip būtų, jei viso to būtų nebuvę. Gal dabar verkčiau, gal šiandien, gal rytoj...


P.S. Mano senelis mirė 2004-04-04, pusę pirmos nakties. Nepažinojau jokio kito tokio nuostabaus žmogaus kaip jis. Tokių tiesiog nėra. Dabar bijau tų ramentų ir to kambario, kur jis mirė. Nemanau, kad ten nejauku ar tamsu. Ten tiesiog nesmagu. Per daug jausmų.