Po pamokų nuskubėjau pas tetą. Labai apsidžiaugiau, nes ji turėjo man  darbo. Reikėjo nupjauti veją. Šį darbą atlikau nesunkiai. Kai baigiau, teta pakvietė mane kambarin ir pavaišino arbata ir sausainiais.
- Žinau, kokia krizė ištiko jūsų šeimą, taigi labai užjaučiu.
Aš nuleidau akis žemėn, nes pajutau, kad tuoj galiu pradėti verkti. Teta mane apkabino lyg kokią mažą mergaitę, verkiančią dėl pamestos lėlės.
- Turiu tau mažą dovanėlę, – sukikeno tetulė.
Pamaniau, kad tai bus kaip ir visada šokolado plytelė, nesitikėjau nieko daugiau. Nustebau, kai teta man įdavė mažą žiedelį. Jis buvo auksinis ir su deimantėliu.
- Jis tavo. Žinau, kad įkopiai į naują gyvenimo etapą paauglystę ir norėsi puoštis. Manau, ši dovanėlė geresnė nei keli litai.

Netarusi nė žodžio lyg mažytė mergytė puoliau tetai ant kaklo. Ji suprato mano mintis, todėl pravirko. Aš net nežinojau, kur iš gėdos dėtis, verkiau tetos glėbyje. Padėkojusi tetai už vaišes išskubėjau namo.
Pie manęs priėjo bendraklasė Judita.
- Sveikutė, jau pasiruošusi vakarėliui? – užklausė ji manęs.
- Neisiu, – atsakiau šiurkščiai, nes neturėjau nuotaikos kabėtis su klasės mandruole.
Ji greitai nuo manęs atsitraukė. Nesupratau savo elgesio, su visais elgiausi šiurkščiai ir nemandagiai. Nesileisdavau į kalbas. Tik dabar supratau, kad dėl savo elgesio ir neturėjau draugų. Kelias namo man buvo ilgas. Ėjau ir spardžiau akmenukus, bandydama jiems išlieti savo mintis ir jausmus. Pradėjo lyti, ir aš labai greitai peršlapau. Nemačiau nieko, kur galėčiau prisiglausti nuo lietaus, taigi bėgau namo. Nieko nemačiau, nes sunkūs lašai man temdė akis. Užkliuvau už akmens ir griuvau į balą.
   Daugiau nieko neatsimenu. Net kodėl dabar aš ne namie, o pas Aivarą namuose.
- Jau pabudai? Tu labai karščiuoji. Ar jau geriau jautiesi? Padariau tau liepžiedžių arbatos, – rūpinosi manimi Aivaras.
- Kaip aš čia atsiradau? – tai buvo vienintelis klausimas, į kurį norėjau sužinoti atsakymą.
- Ėjau namo palydėjęs Liną ir pamačiau kažką gulintį baloje, priėjau ir radau tave. Buvai be sąmonės ir visa šlapia, taigi parsivedžiau tave namo.

Norėjau mirti. Šitaip apsikvailinau prieš savo svajonių princą. Jaučiausi kaip paskutinė kvailė. Jei Lina sužinotų, kad aš čia ji mane užmuštų. Aivaras pataisė man pagalvę ir padavė arbatą. Ji buvo labai skani. Tuoj pat man pasidarė šilčiau ir nebekrėtė drebulys.
- Kur tavo šeimos nariai? – paklausiau.
- Mama dirba iki paryčių, tėvas kartu negyvena, sesuo Šveicarijoje, brolis Kuboje pas senelius.

Mes labai ilgai šnekučiavomės, net nepajutau, kaip greitai prabėgo laikas. Aivaras buvo labai įdomus žmogus. Mes radome kartu labai daug bendrų temų. Sunku buvo iškeliauti iš jo namų. Tačiau jaučiausi geriau ir padėkojau jam už slaugymą. Net sustingau, kai jis pabučiavo mane į lūpas. Bučinys buvo draugiškas, tačiau man jis buvo nepakartojamas. Namo parlėkiau lyg ant sparnų.

Kai įžengiau pro duris, pamačiau, kad virtuvėje dega žvakė ir sklinda kavos aromatas. Pasistengiau tyliai pratipenti pro virtuvę, kurioje mama sėdėjo su nepažįstamu vyriškiu jaukiai šnekučiavosi. Jaučiau, kaip mano širdis pradėjo daužytis krūtinėje. Nulėkiau į kambarį ir greitai palindau po antklode. Man nerūpėjo mama, man rūpėjo Aivaras ir jo bučinys. Dar ilgai liečiau lūpas, norėdama pajusti jų šiltumą. Jaučiausi kaip rojuje: pirmą kartą pasibučiavau su vaikinu, aišku, neskaitant tėčio. Ir vėl jį prisiminiau, kaip jis galėjo mane su Samanta palikti ir dar įskaudinti mamą, jis niekšas. Tačiau šiandien man reikėjo negalvoti apie blogus dalykus. Kažin kas atsitiktų, jei Lina būtų mačiusi mūsų bučinį? Svarsčiau neilgai, nes greitai užmigau ir...