Jūratė (5)

Ryte atsikėliau anksti, nes išgirdau virtuvėje triukšmą. Greitai nubildėjau žemyn ir pamačiau virtuvėje verkiančią mamą. Ji atrodė klaikiai: pajuodę paakiai,susitaršę plaukai. Apkabinau ją norėdama paguosti, tačiau pati nesupratau, kad čia ir mane reikia guosti.
– Tėvas mus paliko, – vos galėjo išlementi mama.
Greitai nubėgau į savo kambarį, užrakinau duris, pasiėmiau nuotraukų albumą ir pradėjau verkti. Žiūrėjau, kaip tėtis bučiuoja mamą, supa mane ant rankų, laipioja po medžius su Samanta. Jaučiausi klaikiai. Neturėjau nuotaikos, tačiau į mokyklą vis tiek nuėjau. Man buvo nesvarbu, ką apie mane manys bendraklasiai.
– Kur jos dredai? – girdėjau sau už nugaros balsus, kurie vis netilo.
Atėjusi į klasę sukniubau ant suolo ir pradėjau verkti. Bandžiau save nuraminti, tačiau nesisekė. Pajutau, kaip kažkieno stiprios rankos mane apkabino. Atsigręžiau – jos buvo Aivaro. Taip norėjau pulti jam į glėbį, tačiau man tai padaryti neleido į mus nukreiptas Linos žvilgsnis. Ji  labai nervinosi, nes jos rankoje laikytas tušinukas sulūžo perpus.
– Aivarai, būčiau laiminga, jei tu daugiau prie manęs nelįstum, – pasakiau švelniu tonu.
Jis suprato, nes greitai mane palikęs nuskubėjo į savo suolą.

Visas pamokas nieko nesistengiau išgirsti. Galvojau tik apie mamą, kaip jai bus sunku išlaikyti mūsų šeimą. Apie Samantą, nes mama neįstengs sumokėti už jos fortepijono pamokas.
Kai priėjau mūsų buto duris, mane pradėjo krėsti drebulys. Stengiausi išlikti rami, jei mama manęs ko klaustų. Tačiau jos namuose nebuvo, pagalvojusi, kad ji dirba pas kaimynę, užėjau į Samantos kambarį. Ji gulėjo ant lovos susisukusi į kamuoliuką ir tyliai verkė. Priėjau ir ją apkabinau. Pirmą kartą supratau, kad esu jai reikalinga. Į kambarį užėjo mama. Dabar jau geriau atrodanti.
– Viskas bus gerai, išgyvensim, – bandė mus raminti mama, tačiau buvo matyti, kad širdyje ji tokia pat nelaiminga, kaip ir mes.

Išgirdau beldimą į duris. Atvėrusi jas, pamačiau tetą, tą pačią Vilę, kurios prašiau darbo.
– Sveikutė, – pasisveikino teta.
Aš tik palinksėjau galva ir pakviečiau ją užeiti. Užkaičiau arbatos. Teta su mama šnekučiavosi, taigi nusprendžiau joms netrukdyti.
- Mieloji, ateik rytoj po pamokų pas mane, noriu su tavimi pasikalbėti, – pasakė man tetulė.
Kaip ir visada aš palinksėjau galva.

Iš palėpės atsinešiau seną siuvimo mašiną. Nusprandžiau pati pasisiūti draubužių. Sukarpiau savo palaidines ir pradėjau siūtis suknelę. Paplušėjusi gerokas tris valandas jau džiaugiausi savo rezultatu. Puikiai siūti mokėjau. Išmokė mane teta Vilė, o kai pramokau, padovanojo man siuvimo mašiną. Ši diena man buvo labai bloga, taigi 8-ą valandą vakaro jau gulėjau lovoje ir mąsčiau apie Aivarą. Nesugebėjau jo pamiršti. Jis buvo mano pirmoji meilė. Tačiau gražesnės visada laimi, kaip dabar Lina. Man ramybės nedavė klausimas, kodėl Aivaras mane visada guodžia? Kodėl jis elgiasi su manimi labai švelniai?
– Jūrate, atsiprašau, nežinojau, kad miegi. Aš jau išeinu, taigi labos nakties, – atsisviekino su manimi teta.
– Labos, – atsakiau jai.
dytacka

2009-06-21 11:10:41

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Irisiukė

Sukurta: 2009-06-22 13:59:18

Neblogai. Žinoma tobulėti yra kur ;]

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2009-06-21 11:22:00

...labai jaudinantis kūrinys...patiko...