Šilas

Namie nuobodžiai leidau laiką. Mama išėjusi pas draugę pasidžiaugti savo nauja suknele, Paulius žaidė kieme su savo puskvailiais bičiuliais, tėtis dirbo, o aš drybsojau ant sofos su traškučiais ir žvelgiau „kiaurai“ pro televizorių. „Kiaurai“ todėl, kad jis įjungtas tik tam, kad būtų kur žiūrėti, bet ką rodė, nežinau. Popietėmis rodo tik aistringas meksikietiškas telenoveles. Tai aš vadinu tinginiavimu arba nieko neveikimu. Vienas ir tas pats, bent mano nuomone. Parašiau Ilzei žinutę: „Sveika, ką veiki?“. Laukiau atsakymo. Ji neatsakė net po penkių minučių. Iš nuobodulio surinkau žinutę bendraklasei Urtei, kuri vos ne visą laiką „minko“ telefoną, visada atsako ir kas valandą rašinėja „Kaip sekasi?“. Paprastai aš jai neatrašau, nes ji rašo tik tam, kad rašytų. Urtei tas pats, ką aš parašyčiau. Tiesą sakant, man – taip pat. Bet vis tik jai parašiau: „Ką veiki?“. Ji man atrašė: „Nk, o tu?“ Tada aš be sąžinės graužaties surinkau tekstą: „Aš irgi“. Taip man beprasmiškai spaudant telefono klaviatūrą, suskambėjo namų telefonas. Labai keista, nes šiuo numeriu paprastai niekas neskambina, juk visi namiškiai turi mobiliukus. Laidinis telefonas prijungtas vien dėl interneto. Kaip bebūtų, ilgai nedelsusi išsiridenau iš guolio. Nutapsenus į prieškambarį pakėliau ragelį.
– Labas, čia Deima. Neturėjau tavo mobilaus numerio, tai susiradau namų numerį telefonų knygoje. Regis nesuklydau, tavo pavardė tikrai Janaitytė... – pliauškė ji, negalvodama apie tarifus.
– Sveika. Keista, kad man skambini...
– O kas čia keisto? Tu man atrodai labai miela. Kodėl mes anksčiau nebendravom?.. Nenori pasivažinėti dviračiais?
– Žinoma, norėčiau! Visiškai neturiu ką veikti, – apsidžiaugiau jos pasiūlymu ir tuo, kad nereikės namie sėdėti.
– Okey, susitinkam po penkiolikos minučių prie stotelės... Iki!

Sutartoje vietoje buvau anksčiau nei Deima. Aš apsivilkau savo juodą sportinį kostiumą. Ant galvos užsimaukšlinau kepuraitę su snapeliu. Deimos laukiau septynias minutes.
– Labukas, – pasisveikino ji ir stabtelėjo prie manęs su dviračiu. – Oo, kaip sportiškai apsirengusi…
– Aš nežinau… Gal man eiti namo persirengti?
Aišku persirengti nėjau. Deima neatrodė nusiteikusi sportiškai pasivažinėti dviračiais. Ji mūvėjo labai prigludusius pilkšvus džinsus. Turbūt ilgai užtruko, kol juos užsitempė. Kai pradėjom važiuoti, įtariai žvelgiau į Deimą. Atrodė tuoj trukus jos džinsai, suplyš! Nesu mačiusi tokių aptemptų kelnių. Deima nekreipė didelio dėmesio į praeivių žvilgsnius. Kita vertus džinsai atrodė visai gražiai, jie išryškino jos laibas kojas. Deima lengvai mynė dviratį, aš važiavau neatsilikdama nuo jos. Mes linksmai šnekučiavomės apie mokyklą, draugus.
– Tai kur važiuosime pasivažinėti? – paklausiau, kai mynėme miesto pakraštyje esančio šilo link.
– Juk matai, kur važiuojame.
– Eee, taip. Į šilelį, – numykiau.
Žinau, kvailas klausimas. Bet negaliu kitaip, – mes buvome spygliuočių karalystėj. Eglučių, pušų kvapas taip svaigino... Mano smegenys pakluso jų burtams, o juk iš smegenų eina signalai ir į liežuvį, kuris taip nepaliaujamai malasi burnoje, tada aš „suskeliu“ kokią nesamonę. Deima paprašė sustoti.
– Ak, kaip gera ištrūkti iš namų ir pabūti gamtoje... – rąžiausi aš ir kalbėjau pasimėgaudama.
Deima mane pertraukė:
–Matai tuos vaikinus? – parodė pirštu į tolėliau ant suoliuko sėdinčius. – Neprieštarautum, jei prisijungtume prie jų?
– Bet juk ten Juozas ir... ir Bernis! Na jau ne... Aš nenoriu eiti...
– Kodėl? Tau jie nepatinka? – vaizdingai pakėlė antakius Deima.
Pala... Vadinasi, ji nežino, kas nutiko šiandien mokykloje, todėl ir klausia manęs, kodėl nenoriu eiti prie jų. Aš jokiu būdu negaliu prasitarti, kokį „šposą“ man jie iškrėtė! Nesugalvojau, ką pasakyti, tad nuleidau žemyn akis ir reikšmingai patylėjau.
– Suprask, man patinka Juozas. Aš negaliu eiti viena jo „kabinti“, nes tuomet Bernis liks „už borto“. Labai tavęs prašau kaip draugė, eime su manimi...

Neturėjau kur dingti, Deima taip gražiai manęs paprašė. Ir dar pavartojo tą meilųjį žodėlytėlaitį „draugė“... Taigi mudvi prisistatėme vaikinams.
– Oho... Kokie žmonės... Sveikos, panelės, – pasisveikino Juozas.
– Labas, – atsakėme mes.
Bernis mandagiai kilstelėjo ranką. Šiaip aš neapkenčiau šių erelių draugijos, bet ko tik nepadarysi dėl draugės... Deima atsisėdo ant Juozo kelių. Mane nustebino toks jos elgesys.
– Tai gal pasivaišinam, kad taip maloniai susitikom? – Bernis metė žavingą grėsmingą žvilgsnį į mane.
Jis išsitraukė iš kuprinės porą butelių sidro. Paskutinį kartą gėriau per klasiokės Urtės gimtadienį stiklinę „O–Zone“ degtinės. Bet tai pavadinčiau tik paragavimu. Šiais laikais paaugliai nori kuo greičiau suaugti, todėl alkoholis – daugelio jaunuolių kasdienybė. Jie negeriančius vadina angeliukais. Aš, tiesą sakan,t elgiuosi ne kitaip, bet šį kartą atsisakiau.
– Tavo valia, – tarė Bernis. – Beje, tau labai tinka vardas Saulė – tikra šviesuolė esi...
– Jei ką, tai aš ką tik grįžau iš anoniminių alkoholikų klubo, – išsiviepiau jam.
– Jūs čia ne apie mane kalbat, tikiuosi... – suniurzgėjo Deima, kuri jau antrą butelį išliurlino (pasidalindama su Juozu).

Suoliukas, ant kurio sėdėjome, tarsi buvo pasidalinęs į du energetinius laukus. Pirmas – apsvaigę įsimylėjėliai, antras – tiesiog abejingi jaunuoliai. Juozas, Bernis ir Deima juokavo. Kartą Bernis pasišaipė iš Juozo, tada šis pasakė:
– Berni, taigi kibink Saulę... – ir rodė pirštu į už manęs esantį medį. – Žinok, Saulute, jis tave vakar sapnavo.
– Ką? Čia rimtai? – paklausiau, nors manęs tai n e d o m i n o.
Trijulė ėmė juoktis. Aš papūčiau lūpas. Suskambėjo mano telefonas. Tai motina rūpintojėlė rašė: „Nenoriu tavęs kontroliuoti, bet jau temsta...“. Aha! Gale žinutės mama parašė daugtaškį. Tai reiškia nebaigtą mintį. O toji mintis tokia: „Grįžk namo“. Juk aišku kaip dieną! Taip ir padariau. Mama bent manimi rūpinasi, ne taip, kaip kai kai kurie tėvai, kurie nesirūpina savo atžalomis ir jų aktualijomis. Pakilau nuo suoliuko, nuo kurio nesitraukiau beveik pustrečios valandos.
– Jau važiuosi namo? – sukluso Deima.
– Ai, ką tu jos klausi, matai, kad visą vakarą susiraukus sėdi. Tad nereikia stebėtis, kad pasišalina. Žinai, Saulei per prasta su mumis... – svaiguliavo Juozas.
– Iki, Saule, – atsisveikino Bernis, jam pritarė ir Deima.

Šiaip ar taip jai buvo nė motais, ar aš esu, ar ne. Juk jai dabar rūpėjo susibendrauti su Juozu. Tik kam to reikia? Nemanau, kad jis kažkuo ypatingas. Man abu vaikinai atrodė „ereliai“, ir nemanau, kad kas pakeis mano nuomonę. Ši kietuolių trijulė tik šaiposi iš manęs. Man Deima labai patinka, bet jos elgesį su vaikinais aš pavadinčiau „lindimu į užpakalį“. Ir tas makiažas, aptempti džinsai, atrodo, viskas dėl jų. Viskas dėl tų vaikinų... Bet man geriau patylėti, juk aš ne ekspertė.