Skaitau, o akyse – ir vėl sumenkinta, supurvinta,
Apkaltinta skurdu, nusikaltimu,
Neva, esi pamiršus žmogų, alkaną, suluošintą,
Išvijusi net sūnų, dukrą iš namų.

Manoji Lietuva, ir kas tavęs nemoko, kuo nekaltina
Rėksmingos antraštės žiniasklaidos tarnų?
Gal būt tau grandines pikti kaimynai vėlei žvangina,
Kad būtum nuolanki, „didžiūnams“ liktum po padu?

Tam trūksta milijono, o tam – žemelės dvarui,
Anam – tėvų jau abėcėlė šiandien per siaura.
Tavo vardu vertelgos juodą biznį „varo“,
O rašoma, kad Lietuva viena prieš visus kalta.

Skundais nuklotas kelias tiesiai į Strasbūrą,
Bylą prieš Lietuvą bet kas be sąžinės prisiūs,
Paverks, paaimanuos veidmainiai susigūžę,
Save, vaikus ir protėvius parduos net už grašius.

Savu kraštu didžiuojas lenkas, anglas, rusas ir gruzinas,
Tiktai lietuvis tyli, kamputy tūno kaip pelė,
Lyg gėdytųs, kad Lietuvos žemelėj būtų gimęs
Ir nežinotų, kieno sūnus, kas pareiga ir kas garbė.

Atvykėliai, svečių šalių ekspertai, išdidūs bankų ponai
Net kaime šviesuolius skaičiuos ir surūšiuos,
Nuspręs – nereikia tiek kultūros, mokyklų ir ligoninių,
Lengva ranka gal pusę nurašys, supeiks, visai nušluos.

Aukšta valdžia mažų žmonių vargų, jų rūpesčių nemato,
Nemato doro, dirbančio ir kuriančio žmogaus.
Eurus, litus ir dolerius skaičiuoja naktimis tarytum automatai,
Svarstydami, kam dar atimt, o ką ir iš gyvenimo išbraukt.

Manoji Lietuva, graži tu savo giriomis, žaliaisiais gojais,
Bažnyčiomis, kalneliais, upėmis ir ežerais žydrais,
Tiktai sūnų tvirtų, tave vienintelę pamilusių, dabar stokoji,
Užgimusių gint garbę, laisvę, būt tikrais Tėvynės ąžuolais.


2009-06-17