Pavasarinė karuselė

Po literatūros pamokos nubėgau į valgyklą, nors ir neturėjau apetito po pokalbio su mama. Stovėjau paskutinė eilėje, kol už manęs neatsistojo Bernis su draugeliu Juozu. Jiedu devintokai, mano manymu kvailiai, juokiasi iš nepadorių juokelių. Jau geriau su jais neprasidėti. Bernardas gražiai nuaugęs vaikinas, tik savo elgesiu atrodo nesubrendėlis. Juozas – 9b klasės didvyris – merginų mėgstamas, mokytojams vis kokią niekšybę iškrečia. Paskutiniu metu į lietuvių kalbos pamoką atsinešė bombą, kurią rado miške. Mokytojai įvarė depresiją, kai ši iškvietė išminuotojus, ir pasirodė, kad bomba neveiksminga...

Taigi, ramiausiai stovėjau eilėje už tylenių šeštokių, kai pajutau, kad jie palietė mano kuprinę. Atsisukau. Bernis ir Juozas stovėjo nuleidę akis ir tramdė juoką. Užmečiau akį į savo kuprinę. Jos mažesnysis skyrius atitrauktas. Užtraukiau užtrauką ir dėbtelėjau į juos kaip į kvailius.
- Mažvaikiai, neturite ką veikti, tik erzinti mergaites? Išsitrinkit galvą su „kompu“!
Akimirką maniau, kad atsikračiau jų. Bet Juozas toliau erzino, vaidindamas malonų:
- Mergaite su apgamu, ką laikai kuprinėje?
Stengiausi nekreipti į juos dėmesio. Tačiau mano smilkinyje tvilkčiojo pyktis. Devintokai šaiposi iš mano apgamo!.. Pasiėmiau gėrimo stiklinę ir pasidėjau ant padėklo. Girdėjau tuodviejų kikenimą ir šnabždesį. „Tu įdėk...“ – sakė Juozas. „Kvaily, net nesiruošiu to daryti. Pats sumąstei, tai ir dėk“. Ir tai nutiko... Gėdingiausias dalykas per visą savaitę... Ne ne, kur tau – per visą gyvenimą! Neturiu to prisiminti... Kažkuris juokdarys ištraukė iš mano kuprinės tamponą ir įmerkė į mano uobolių sulčių stiklinę!!! Šis, be abejo, akimirksniu išsipūtė... Ir tai matė visi, kas prie manęs stovėjo, o gal ir visi, kurie buvo valgykloje. Visi pradėjo juoktis, kas tik netingėjo. Aplinkui girdėjosi vien tik piktdžiugiškas „cha cha cha“. Tas juokas žeidė mano sielą. Visą gyvenimą nesijuoksiu. Kažkokia keista pulsacija tvinksėjo mano galvoje, o ši atrodė netrukus sprogs... Mano smegeninė sustabdė laiką, apsižvalgiau aplink. Vienuoliktokai valgė ir keistai dėbčiojo mano pusėn. Budintys mokytojai plepėjosi. Jie niekada nemato, kas dedasi aplinkui: ką reikia išvyti iš valgyklos, ką reikia sudrausminti, ką reikia uždaryti mokytojų kambaryje LIGI GYVOS GALVOS (turiu omeny Bernį ir Juozą, ak, kaip aš jų nekenčiu)!!! Netoliese stovėję mokiniai lūžo iš juoko, kai kurie klausinėjo draugų, kas nutiko. Bernis ruošėsi neprognozuojam mano elgesiui truputį pakėlęs rankas. Visa tai truko neilgai, aš truputėlį iš pykčio tirtančia ranka griebiau stiklinę ir šliūkštelėjau ją ant Bernardo galvos. Permirkęs tamponas stuktelėjo jo galvon ir niekam nereikalingas nukrito žemėn.
- Gali jį pasilikti! – pasakiau ir tiesiu taikymu nudrožiau prie išėjimo.
Eidama užsidengiau skruostus plaukais, kad niekas nematytų, kaip jie dega. Tačiau tai greičiausiai buvo bergždžias reikalas, nes kojos įžūliai pynėsi, neklausydamos šeimininkės.
- O, sveika, Saule. Kaip tik norėjau eiti tavęs ieškoti, – tai mama, kurią sutikau mokyklos kieme.
- Eee... labas.
- Na tai ar pasiruošus apsipirkti?
Atrodo mamos nuotaika itin gera... Ji įsikabino man į parankę, ir mes nužingsniavome prie mašinos. Tiksliau mama žingsniavo, o aš ėjau nunarinusi nosį.

☼   ☼  ☼

Mano nuotaika nepagerėjo net po nuostabaus apsipirkinėjimo. Nepamenu, kada su mama taip šauniai leidome laiką. Galima sakyti šauniai, nes anksčiau mes kartu beveik niekur neišeidavom (išimtis – į polikliniką). Tačiau mama stengėsi elgtis maloniai su manimi. Pripirko naujų skudurų, batus. Motinėlė nelabai supranta mano stilių, iš pradžių rodė man į aukštakulnius batelius, sijonėlius... Išsirinkau
patogius raudonai baltai dryžuotus batelius. Prie jų neblogai atrodo tokia pat trijų ketvirčių palaidinė.

Grįžus namo prisėdau prie kompiuterio. Naršiau po internetą. Vienoje svetainėje radau videoklipą, kuriame mergina labai gražiai šoko. Ji įdomiai bangavo rankomis. Už lango švietusi saulutė spinduliais sudirgino veidą. Užtraukiau naktinę užuolaidą. Ji nukrito, nes traukiau per stipriai. Pamenu, kaip tėvai įrengė man kambarį. Išklijavo jį šviesios spalvos tapetais su smulkiais taškeliais, pakabino didelį veidrodį. Mano kambaryje nėra nė vieno naujo baldo – mama juos gavo iš savo sesės, kai ji pirkosi sau naujus rakandus. Už tai motina nupirko naujas orandžines užuolaidas! Kai buvau mažytė, džiaugiausi jomis. Pamenu mama mokė:
- Kai norėsi jas užtraukti, atsistok ir tada jas trauk palengva...

Kol nebuvo atėjusi ta PAAUGLYSTĖ, pavydėtinai gerai sutariau su mama. Viską pasakojau, ji siūdavo man kostiumus mokyklos vaidinimams... Bet kai įžengiau į tą užburtą ratą – paauglystę, pasikeitė mano mąstymas, norai, bendravimas su šeima...

Mano mintys sukosi verpetais apie viską, kas nutiko pastarosiomis dienomis... Mama, Lakauskienė, Pinavija, Ilzė, Deima, Bernis, Juozas... Viskas susipynė mano galvoje. Kartais atrodo, kad ne kiti gadina man gyvenimą, o aš jiems... Kartais atrodo, kad esu niekam nereikalinga. Kartais atrodo, kad išvykčiau ten, kur niekas daugiau nepamatys, ir vis tiek niekas manęs nepasigestų... Niekas niekas niekas... Ir Ilzė, mano geriausia draugė, mieliau leistų laiką su kitomis mergaitėmis... Supliauškėjau delnais (psichologinis pratimas), nuvijau blogas mintis ir sugrįžau į realybę. Panelė su apgamu ant smakro, kuriai reikia užkabinti nutrauktas užuolaidas...