(Tęsinys)
* * *
Aušo gražus sekmadienio rytas. Veronika, kaip visada pabudusi anksti, kėlėsi ir šoko prie savo darbų. Ne dideli tie darbai, iš tvartelio išleisti ir palesinti vištas, pamelžti karvutę ir su veršeliu nuvesti į ganyklą, o tada bus laiko ką nors pusryčiams lauko virtuvėlėje užkaisti. Vėliau bus galima gražiau apsirengus ir į bažnyčią nubėgti, šventadienis juk. Eidama virtuvėlėn pagalvojo, kad tuo pačiu reikėtų ir kokį glėbelį malkų nunešti. Pravėrė, kažkodėl neužsklęstas duris ir sustingo.
Neprisimena ar žemė vėrėsi, ar visas dangus užgriuvo, tik lyg švininėmis kojomis įbėgo į kambarį ir sušuko:
- Tėvai, malkinėje Justas! Negyvas! Iškėlusi rankas vėl bėgo į lauką, pro atvirus vartus, keliu, prie kaimyno. Nubėgo, tik jų vartelių jau nepajėgė peržengti. Taip ir rado susmukusią, su vos vos tebeplakančia širdimi.
Ilgai gaivino daktarai Veroniką, dar ilgiau gydė. Kaip per stebuklą po gero mėnesio grįžo į savo namus, ant Justo kapo jau ir laidotuvių vainikų nebuvo, tik kuklus paties Stasio padirbtas medinis kryžius ir daug daug našlaičių. Vyras sakė, kad jos kaimynė Stefa pasodino, turėjo nuo pavasario užsilikusių.
Jeigu kas būtų pasakę, kad ji negalės verkti savo vaikui mirus, būtų netikėjusi. O negalėjo. Nei ligoninėje, nei grįžusi, atrodė, kad tyčia kas gerklę užėmė ir akis išdžiovino. Tad vos ne visą dieną tylėdavo ir tylėdavo. Tik eidama miegoti pasiimdavo įrėmintą Justo nuotrauką, prispausdavo prie krūtinės ir laikydavo, laikydavo. Iš pradžių stiklas būdavo šaltas šaltas, o vėliau sušildavo ir tada atrodė, kad jaučia savo Justuką, tokį mažą, kvepiantį, lyg ką krūtimi pamaitintą. Vėliau laukdavo, kol prašvis ir žiūrėdavo, žiūrėdavo. Toks gražus jai buvo. Su šviesiu džinsiniu švarkeliu, jau visas vyras, belipantis mokyklos laiptais ir taip šiltai šiltai besišypsantis. Kažin, ar dar kas nors galėtų taip gražiai, taip šiltai šypsotis, kaip jos Justas? Ką bepadarydavo, kaip benusikalsdavo, pakakdavo jam tik nusišypsoti ir Veronikos širdį lyg medumi kas patepdavo. Atrodė, kad ir susirgus ta šypsena bus jai geriausias vaistas ir ten, po žeme, ji tą šypseną matys, kai Justukas ateis. Dėl tos šypsenos niekada Veronika negalėdavo ant sūnaus pykti, niekada ir nepyko.
Kiek beklausdavo savęs kodėl, kodėl? – atsakymo nerasdavo. Juk būtų mylėjusi jį bet kokį, būtų laukusi visą gyvenimą, kad tik būtų gyvas. Kodėl jis pas ją tada neatėjo, kodėl visos tiesos apie savo nelaimę, klaidą nepasakė? Nėra tokio dalyko, tokio nusikaltimo, kurio mylinti motinos širdis neatleistų. Viską būtų atidavusi, vandenį, duoną valgiusi, bet sūnų būtų išpirkusi. Dar daugiau pyko ant savęs dėl to sekmadienio ryto. Kodėl išbėgo, kodėl nepuolė glausti prie savęs, gal dar nebuvo miręs? Gal kaip tą įrėmintą nuotrauką būtų sušildžiusi, savo širdimi, savo ašaromis atgaivinusi.
Nelengva būdavo Veronikai vienai pasilikus, bet norėdavo likti. Kai nuspręsdavo, kad Stasio gal ilgėliau nebus, atidarydavo spintą, iškeldavo visus likusius Justo rūbus, glausdavo juos prie veido ir kvėpuodavo jais, kvėpuodavo. Tada atrodydavo, kad tikrai jaučia savo Justą, prisimena jo prakaito kvapą susimaišiusį su vasaros laukų, Dubysos kvapu ir kažkokiu kitu, svetimu. Gerklėje pakildavo didžiulis sprangus kąsnis ir, atrodė, tuoj tuoj pravirks tokiomis ašaromis, tokia rauda, kokios niekas dar nėra girdėjęs, bet negalėjo. Negalėjo ir tiek.
Ne ką lengviau Veronikai būdavo ir naktį. Užmerks akis ir sapnuoja, lyg tai jos Justas su valtimi plaukia per juodą, juodą Dubysą. Sušalęs, marškiniai seni, suplyšę, o valtis pilna pilnutėlė vandens. Nori šaukti, kad neplauktų, tik negali. Negali burnos praverti, tad inkščia lyg sužeistas šunytis, kol Stasys pažadina. Tada abu vartosi, nemiega, tyliai abu apie tą patį, apie judviejų Justą, tokį trumpą, neteisingą jo gyvenimą mąsto.
Nužydėjo ir vasaros gėlės. Karščio pagauti nugelto laukai, artėjo bulviakasis. Kartą, gal pusvalandį besėdinčią, kapo veją lyg Justo plaukus beglostančią Veroniką pastebėjo senas kunigas, buvęs klebonas, kuris kažkada Justą krikštijo.
- Tai negali pamiršti, negali sūnaus anam pasauliui atiduoti? – paklausė pažinęs Veroniką. - Nemanyk, kad Dievas jį mažiau už Tave myli, nors ir nusikalto, nes dovanotos gyvybės atsisakė. Bet tu - motina, tu viską gali. Tau ir Dievas negali atsakyti, jei tik prašysi jam atleisti. Kol esi gyva ir sveika, tol gali. Tad ir toliau gyvenk dėl sūnaus, tik gyva, kol esi ant žemės, tu jam reikalinga.
Sunkiai rinko žodžius Veronika, vis tas kartus, lyg sušalusių ašarų kąsnis gerklėje trukdė, bet pasakojo. Pasakojo apie savo skausmą, sunkius sapnus, apie per naktį prie krūtinės laikomą sūnaus nuotrauką, jo rūbus.
- Motina, tai tavo neišverktos ašaros skandina jo valtį, - aiškino senasis kunigas. - Ir rūbus palik ramybėje, geriau visus vargšams atiduok. Matai, kad Justui jau reikia kitų drabužių, švaresnių negu tavo senieji. Leisk jam toliau eiti savo likimo keliu. Žmogaus kelias su gyvenimu nepasibaigia. Leisk jam pasirengti tave su vyru sutikti. Gal tokia jo dalia - atėjus laikui, ten, kur visi susitiksim, paėmus jus abu už rankų per nežinomybę perkelti. O dabar sėskime, pasimelskime kartu ir tada eik į savo namus. Žinau, kad labiau už savę, už savo gyvybę myli sūnų ir visada taip mylėsi. Mylėk, bet paleisk dabar sūnų iš savo dienų, iš savo bemiegių naktų glėbio, jis jau nėra tavo.
Įsikniaubė Veronika į kunigo ranką ir pravirko, pirmą kartą atvirai prie kito žmogaus pravirko. Senukas kunigas nieko daugiau nesakė, tik glostė galvą ir, paėmęs už rankos, vedė link kapinių vartelių.
Kol žvyrkeliu, o vėliau lauko keliuku Veronika grįžo į namus, lyg ir apsiramino. Troboje uždegusi šviesą paėmė Justo nuotrauką, ją pabučiavo, vėliau skarelės kampeliu švelniai nušluostė ir peržegnojusi, padėjo kertėje ant lentynėlės, po šventais paveikslais. Atsidariusi rūbų spintą, į švarų maišelį surinko ir tvarkingai sulankstė geresnius sūnaus marškinius, prie jų dar pridėjo mėlynąjį džinsinį švarkelį, į kurį tiek kartų buvo slapčiomis įsikniaubusi, rytoj kaimyno vaikams atiduos, gal kuriam dar tiks. O pati lauks, kantriai lauks savo laiko, tada ir susitiks. Žino, tikrai susitiks. Kai bus sunku, paverks. Paverks ir pasimels. Tokia jau gyvų motinų dalia, verkti ir melstis dėl savo vaikų.
(Pabaiga)
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2009-06-23 08:41:08
Pagaunantis kalbėjimas. paliečianti istorija.
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2009-06-16 20:08:43
Skaudi tiesa. Ir skaityti įdomu, nes žodis suvaldomas ir jausmas tikras. Dėkui.
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2009-06-16 18:36:12
Tai tiesa. Išėjusįjį būtina paleisti iš mūsų, gyvųjų, dienų ir naktų glėbio. Ir mums palengvės, ir jam.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2009-06-16 17:28:34
Pradėjusi skaityti kūrinį, pamaniau, kad bus... tik politikuojama, bet... Kūrinys labai patiko, įtraukiantis, tiesiog visi vaizdai iškyla prieš akis. Gaila tik, kad baigiasi labai liūdnai. Juk didesnio skausmo motinai, kaip lydėti vaiką anapilin, nebūna. Sėkmės kūryboj! Ačiū.
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2009-06-16 13:11:47
labai puiku, susirasiu visas likusias dalis ir perskaitysiu. Ačiū.
Vartotojas (-a): skaimik
Sukurta: 2009-06-16 08:18:28
Kūrinys labai sujaudino.Aišku, labai norėjojosi kitokios pabaigos.Tačiau, labai pabaigoje labai geras pamokymas artimiesiams, kurie tokiu būdu netenka mylimo žmogaus.Reikia susitaikyti su netektim ir Dievu. Tada pasidaro lengviau. Svarbiausia nieko nekaltinti.(nei savęs, nei kitų). Kadangi, aš tą išgyvenau savyje,labai gerai žinau, kaip jaučiasi kiti.(taip netekau gana artimo žmogaus)
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-06-16 07:56:28
Tokia motinų dalia :(