Keliuosi ryte iš lovos, gavęs neblogą svajingų sapnų dozę.
Tiek kartų tarti tie patys žodžiai kaskart vis kitaip suprantami žmonių,
Kurie manęs tiesiog nepažįsta ir abejoju, ar kada nors supras.

Su šypsena ištarti nenuoširdūs žodžiai perveria ir taip slogią erdvę.
Klaidžioja apsimestinai nekalti ir nieko nesuprantantys žvilgsniai.
Vangus kvėpavimas verčia skaičiuoti taip lėtai žudančias akimirkas kartu
Kartu su kažkuo, ką pirmą kartą matau.

Staigus netyčinis rankų prisilietimas priverčia sustingti
Ir nepakėlus galvos pasirinkti tinkamesnę vietą
Glaustis prie šalto, raudono atlošo.
Taip, sapnų pasaulis šią akimirką
būtų geriausia išeitis, tačiau...

Prisiminiau, kad lietuje tavo akys būna tokios gražios,
Troškau šiuo metu būti su tavimi.
Taip norėjosi ištrūkti iš čia...

Pameni? Maudėm katiną, gležną ir nieko nesuprantantį.
Delnais sėmėm vandenį, o netoliese griaudė.
Kaip abu mėginom tą nekaltą padarėlį nuraminti...
Stebėjai mano judesius įdėmiai.
Pastebėjau, tačiau nieko nesakiau, nenorėjau gąsdinti.
Tave aptaškė nuo lapų krintantys dideli krištoliniai vandens karoliai.
Abu taip gardžiai gėrėm tylą, dalijomės ramybe...

Lietus slėpė mano sudrėkusius paakius,
Nuplovė rūpesčius, padovanojo sapnus ir tave.
Stebuklingai susitiko žvilgsniai,
Tačiau neišgirdom juoko, neišvydom šypsenos.
Pajutom tik gilų kvėpavimą to gležno padaro mano delnuos.