Kartą susitiko du žmonės, galima sakyti du vyrai. Susitiko kažkur Lietuvoj ir kadangi abu buvo lietuviai ir mokėjo lietuviškai, tai ėmė kalbėti. Ir greit pastebėjo, kad jiems yra apie ką pašnekėti,  abu buvo žiauriai išsilavinę, apsiskaitę, neregėtai išmintingi. O kai daug apsiskaitai, tai atsiranda poreikis kam nors visa tai išsakyti, nes kurių galų tada skaitei, jei to niekas nesužinos? Jie kalbėjo apie viską kas juos domino, o domino viskas, tai apie viską ir kalbėjo. O viskas yra labai daug, daug daug, tiesiog ir apsakyti neįmanoma, todėl matėsi,  kad jų kalba greit nesibaigs.

Iki tol, kol susitiko, jie ėjo kažkuria kryptim, tai bekalbėdami ir toliau ja ėjo. O kryptis, pasirodo, buvo pietvakarių, tai tokiu būdu jie priėjo Lenkijos sieną. Ir vis kalbėjo nesustodami, tai  ir perėjo sieną, jos net nepastebėję, nes tada sienos jau buvo atviros. Lenkai pasieniečiai taip keistai į juos pažiūrėjo, atseit - matai kokie tie lietuviai psiakrew, nesisveikina, padlos. Bet sulaikyti jų nelabai buvo už ką, nes anie nieko nesinešė, tai tik nusispjovė sieniečiai ir puolė ieškoti iš ko kito galėtų pasipelnyti.

O mūsų vyrai lietuviai toliau nuėjo per Europą besikalbėdami. Taip jiem smagu buvo su kits kitu kalbėtis, kad veik nieko aplink ir nematė - kartais nebent kuris sušukdavo: žiūrėk, kokia graži bažnyčia arba matei, koks fainas kanalas, kitas tada atsakydavo: aha, ir ko tik dabar nepristato.

Kartais prie jų prisijungdavo koks pakeleivis, sudomintas pokalbio, ar pakeleivė, nes vyrai buvo gražūs ir švarūs, o moterys labai mėgsta švarą. Bet greit pastebėję, kad jų niekas nedomina aplink, nusivylę atsilikdavo.  Tiedu vyrai to nepastebėdavo ir nei kiek nesuglumę kalbėdavo toliau. Jie kalbėjo ir kalbėjo, kalbėjo ir kalbėjo, kartais vakare užmigdavo, bet ryte ir vėl tik prabudę kalbėjo nesustodami. Nematė jie nei prostitučių, kurios kvietė juos pasidžiaugti kūniškais malonumais, nei  kitokių pramogų, kurių pilna senutė Europa, jiem reikėjo išsišnekėti ir jie tai darė labai atsakingai.

Perėję pietvakarių kryptimi  nei kiek nenukrypdami nuo kurso  visą Europą ir pasiekę Afrikos pakrantę, jie dar ir pusės nebuvo visko iškalbėję. Kad atsidūrė Afrikoje,  jie pastebėjo irgi labai pavėluotai, tik kai pasirodė Egipto piramidės, nes nepamatė jokios lentelės su užrašu: „Atsargiai – Afrika“.  Ir vėl atsirado naujos  temos: faraonai, cheopsai, krokodilai  ir negrai.  Iš to seka:
Rasinė nesantaika.  
Šventoji žemė.  
Antisemitizmas.
Nacizmas.
Neonacizmas.
Fašizmas.
Kultūrizmas.
Komunizmas.
Neišsenkančios temos, klondaikas, Eldoradas. Krokodilai į juos įtariai pažiūrėdavo ir jų neėsdavo, beždžionės klykdamos traukėsi jiems iš kelio, bet vyrai viso to nematė, jie kalbėjo.

Taip bekalbėdami  vienu metu pastebėjo po kojomis smėlį. Tai pajūrio kopos, senoji mūsų Palanga, pagalvojo vienas. Ne, jau greičiau tai Sachara, mintyse jam paprieštaravo  kitas. Taip taip, atmintijo pirmasis, mes gi Afrikoje, ir tuoj abu pamiršo šią aplinkybę.

Kalbėjo sau  ir ėjo toliau ta pačia kryptimi. Bet po kažkurio laiko ir vienas ir kitas pajautė burnoje
deginančią sausrą. O viešpatie, ką daryti, nei vienas neturėjo pasiėmęs ko nors geriamo. Ir kaip tyčia arti jokio prekybos centro nematyti ar baro. Tik vienišas aplamdytas kioskelis šone jų pasirinkto kurso tūno. Nieko neveiksi, teko šiek tiek keliauninkams išsukti iš kelio.

Iš kioskelio pro langelį į juos žaviai šypsodamasi žvelgė graži mergina. Jums ko, gražuoliukai? Norėtume atsigaivinti, gerbiamoji, atsakė šie. Šaltas alus, koka kola, gira. . . Vandens. Vandens nelaikome.
Kaip tai, nesuprato lietuviai, galima sakyti vyrai, o kuo stiklines plaunat?
O kam jas plauti? Kas gerti nori ir taip geria. Skundų nebuvo.
Na gerai, tada prašom man giros. O man mineralinio.
Kuo mokėsit: grynais ar kortele atsiskaitysit? Grynais, grynais, kiek?
Keturiolika eurų arba devyniolika dolerių. Oho, bet mes turime tik litus, gal paimsit, čia Maironis, toks poetas.
Poetai dabar neina. O kas tie tokie, pedikai? pasidomėjo mergina, pamačiusi lietuviškas dešimtines, tuos tai galėčiau paimti. Ne, jie lakūnai. Lakūnai dabar  taip pat neina. Tai ką mums, panele, daryti? Nieko, išsikeiskit ir grįžkit. Ir apskritai, aš nemoku lietuviškai, tai apie ką mes kalbam? Ir uždarė kiosko langelį.
Tikrai, ji gi juodukė, pastebėjai? Klausyk, bent šiandien nebūkime rasistais. Ok, aš ką, aš niekada.
Ot kvailiai tie lietuviai, kad eurų neįsivedė, tikri  svoločiai. Mano drauge, prašau, kai perkam gėrimus, būkim inteligentai, nevartokim tokių žodžių. Teisingai sakai, ačiū, kad perspėjai. Keliaujam toliau, gal dar ką rasim.

Grįžo į savo trasą ir nupėdino kupini menkos vilties toliau pietvakarių pusėn. Gerti norėjosi žvėriškai. Kad nors pradėtų lyti, garsiai pasvajojo kažkuris. Ką tu, Sacharoj niekada nelyja.
Taip vėl užsimezgė diskusija apie klimatą, pasaulio sutvėrimą ir globalinį atšilimą. Taip įsijautė, kad vos nepraėjo prekeivio lietuvio, kuris su savo kupranugariu, nukabinėtu įvairių prekių etiketėmis, stovėjo visai šalia trasos. Prekės buvo sudėtos kupranugario šešėlyje, kad išliktų šaltos ir gaivios. Apsidžiaugė labai mūsų lietuviai tautietį sutikę ir, išvydę lietuviškų produktų pavadinimus, skaitė išsižioję: tichė, švyturys, vytautas, šnekutis, buratinas.

Kažkokie nesveiki, pagalvojo prekeivis, o garsiai sušuko – šaltas alus, karšti čeburekai.
Kaip malonu tokioje tolybėje sutikti tautietį, tarė vienas keliauninkas.
Lietuvį bet kur sutiksi, visur jų pilna, dar gerai, kad čia jų nėra, atsakė prekijas.
Niekada Lietuva neturėjo geros valdžios, todėl ir blaškosi mūsų žmonės po visą pasaulį, pradėjo vienas politinę-istorinę diskusiją, bet kitas jį kumštelėjo alkūne, kad, atseit, dabar ne laikas: Mums atsigerti ko nors.
Troškina?paklausė prekeivis, suprantu. Tada geriausiai jums tiks šampanas.
Ne, jūs ne taip supratot, mums ne pagirios, šiaip norim atsigaivinti.
Puiku, ir to yra. Tik vyrai pirma pinigus parodykit, nes būna čia visko, negaliu rizikuoti, biznis ir šiaip stringa, laikai sunkūs.
Lietuvaičiai išdidžiai išsitraukė savo maironius su girėnais.
Ė, taip nieko nebus, pinigus rodykit, o ne makulatūrą.
Kad mes tikrų pinigų neturim, išlemeno vienas eruditas.
Neturit tai čiuožkit, nėr čia ko man klientus baidyti, inteligentai susmirdę.
Bet gi mes iš vienos žemės, dar bandė graudinti inteligentas.
Aš jau dešimt metų kai palikau Lietuvą ir jos reikalai man nerūpi, man ir čia gerai, ir nesiruošiu šelpti visokių suskių. Dinkit, ir atsuko aniem nugarą.

Daug atiduočiau, kad gaučiau atsigerti, turbūt ir savo išminties atsisakyčiau už kibirą vandens, pradėjo diskusiją vienas, kai truputį atsitolino nuo kupranugario. Velniam ji pasirodo reikalinga ta išmintis? pritarė kitas. Sėdėtume dabar kaip visi idiotai prie televizoriaus, spoksotume futbolą ir gertume alų, svajingai nutęsė.
Ech, iš to proto jokios naudos.
Bet visgi turime kažką daryti.
Ką?
Sakau, gal pabandykim vienas kito kraujo pagerti: savo gerti, tai kažkaip kanibalizmu kvepia, o kito – vampyrizmu atsiduoda, bet tenka rinktis mažesnę blogybę, kaip tu?
Tai kas belieka?
Turiu čia PDG ženkliuką nuo mokyklos laikų, tai bus vietoj adatos.
Ir pradūrę skyles  ėmė čiulpti  viens kitam kraują iš didžiojo  piršto. Po kelių minučių pastebėjo, kad  atsigaivinti nepavyko, labai jau silpnai sunkėsi iš jų tas kraujas.

Žinau, kaip dar galėtume numalšinti troškulį. Kaip? Turim primyžti viens kitam į burną, šlapime daug vandens, mineralų ir angliavandenių.  Bet... Jokių bet, ir, puolęs prieš draugą ant kelių, greitai atsegė jo kelnių užtrauktuką,  pačiupo lūpomis kranelį, idant nei lašas nenukristų į smėlį, ir mostelėjo ranka, kad, reiškiasi, varyk.
Kai buvo po visko, kitas sako: dabar tu. Ką aš? Na, nusišlapink, pagirdyk mane, kaip tarėmės. Baik tu, man principai neleidžia, aš ne toks. Klausyk, idiote, tu gi pats siūlei šitą išeitį, pats gėrei mano šlapimą, o dabar atsisakai man padėti? Pirma, būkim inteligentai ir bet kokioj situacijoj išsaugokime kultūringą diskusiją; antra, suprask, aš norėjau gerti, ką galėjau padaryti? Bet dabar, myžti savo bičiuliui į burną, atleisk, aš taip negaliu, man principai neleidžia. Kokie čia principai, apsidairyk – aplink smėlis, principai jam matai. Principai, brolau, ir Afrikoje principai, aš išlygų nedarau.
Pasigailėk manęs, labai prašau.
Negaliu, atleisk.

Ištroškusysis jau nebepajėgė atsistoti, kai suklupo prieš draugą, maldaudamas pasigailėjimo. Taip jis neužilgo ir mirė dvyliktą valandą Lietuvos laiku.
Bičiulis jį apraudojo kaip pridera, tik ašarų daug neliejo, tausojo vandenį, po to greitomis pakasė po smėliu ir nuėjo toliau, nekeisdamas kurso.

Dar po dienos pajautė daug didesnį troškulį, nei jautė anksčiau, mat be visų naudingų medžiagų šlapime taip pat yra ir daug druskų ir jos džiovino gerklę aršiau kaip lygintuvas.  Nei kioskų, nei kupranugarių daugiau nesimatė. Ir pasikalbėti jau nebuvo su kuo, tas irgi varė iš proto. Jautė, kad smegenys džiūsta ir džiūdamos traukiasi, mažėja ir kietėja, kaip džiovinamas grybas. Pastebėjo, kad jau nei datų svarbių neatsimena, nei žymių žmonių pavardžių ir jų darbų, visas švietimasis nueina perniek, iškart  gaila pasidarė tuščiai praleisto laiko ir atsisakytų malonumų, visos žinios ir išmintis garuoja iš perkaitusios smegeninės ir nusėda kažkur niekam nereikalingos bekraštėje smėlio jūroje. Norėjo verkti, bet vandens kūnas jau neatidavė, jo paprasčiausiai neliko.

Paskutinis objektas, kurį priėjo buvo senas sovietinis gazuoto vandens automatas, kurį turbūt koks rusas pasistatė kaip savo verslo priemonę, bet ar jis veikė, ar ne išsiaiškinti nepavyko: automatas reikalavo trikapeikės monetos, nepriėmė maironių su girėnais, ignoravo juos, kaip ir visi kiti, sutikti šioje kelionėje, nesileido įkalbinėjamas nei žodžiu, nei veiksmu – inteligentas galop panaudojo smurtą prieš tą metalinę dėžę, spardė kojomis ir daužė kumščiais. Kol mirė.

Taip jį ir rado prie gazuoto vandens automato vaikai kitą dieną atėję slapčia nuo tėvų parūkyti žolę iš netoliese esančio pasacharės didmiesčio, iki kurio lietuvių šviesuoliui buvo likę penkiolika minučių kelio.