Kalbėti nemoku, akių neturiu pažiūrėti,
Nei kaulų, nei veido – tik jausmo pasaulis korėtas.

Ir smaugia ne virvės gruoblėtos kietai užsiveržę,
Tik ašaros sūrios tekrenta į manąjį daržą.

Nėra čia tvarkelės, rikiuojamos gudriojo proto,
Čia viskas sujukę kaip jūroj be galo audrotoj.

Besparnė, bet skristi į tolį ir aukštį aš moku –
Nuo mažo žmogelio, nuo gležno beraščio pirmoko.

Ryšių ir prasmybių, kur suka gyvenimo vingius,
Many nesurasit, bet visad jautri ir garbinga.

Nors kartais mane proto balsas nurungia, užgožia,
Bet spindi, nemiršta many išsiliejantis grožis.

Juk mano jautrumas net žmogžudžio sieloje sukas,
Nors protą jo dengia kraujuotas pamišėlio ūkas.

O, kaip man sunku su žmonėm sugyventi ir būti –
Padėti jaunam ir numirštančiai lovoj bobutei,

Ir pirkliui klastingam, ir Seimo žmogėnui, ir vargšui –
Širdis juk į širdį – nė vieno nekausto, nevaržo.

Širdy juk tikėjimo ugnys kūrenas ir šviečias –
Kaip Kristaus viltim nusidažęs gyvenimo skėtis.

Ir jausmas tas baisiai tolus ir be krašto vyniojas,
Ir gulas paklusniai ant žemės prie einančio kojų.

Visuos kraštuose aš visiems nusilenkusi laukiu,
Nors riša ant manęs visokias nežmoniškas kaukes.

Paskui susistoję į eilę būgnuodami šoka
Ir mano gerumą skandina į kruviną blogį.

Ir metų daugybę užvaldo tuos žmonės pagunda,
Bet gailesčio jausmas, kaip kūdikis lovoje bunda.

Ir vėlei ateina diena, kai širdis viešpatauja,
Ir gėrį dalina žmonėms jos nematoma sauja.

Tik aš pasibaigt negaliu, kai pasenę numiršta,
Vaikai jų gyvena paėmę pasaulį ne pirštais,

O savo širdim, išnešiojančia kraują po kūną,
Ir kelia nuo žemės visus, kai pavargę nugriūna.

Dalia juk sunki – pailsėti neleidžia gyvybė,
O laikas toks ilgas ir kelias vingiuoja beribis.

Suklupus sekundei bent kiek ramumoj atsigauti,
Kaip žvakė gęstu, ir pajuosta gyvenimo skliautas.

Bet lieka pasauly mažųjų keli milijonai
Ir širdys jų plaka, ir gėris gyvena kaip žmonės.