Vakarai auksiniai sielos stygas bučiuoja, auksu žeria į akis neregėta pasaka, ir plaukus dabina rytmečio rasa.

Norisi pasilikti su jais šalia, eiti greta, tekina...

Rūkas pievoje tyli... Tylu.

Medžio siela vakar lijo dangumi, gamta džiaugėsi pasauliu ir stebėjos žmogumi.

Vaikai žaidžia su tyla naktyje, jie sapnuoja šokoladinius sapnus glėbyje, šalia saulės spindulių, pasiklydusių vaikų...