Naujametinis vakaras


    Ji padėjo ant delno žvakutę, simbolizuojančią užgesusius laivus. Jos gyvenimo laivus. O jų buvo daug – ištaigingi ir gražūs, blykčiojo,  švytėjo, paskendę galybėje žiburių žiburėlių. Ir geso.  Vienas po kito, viena po kitos iliuzijos. Ir liko tik vienintelė liepsnelė, kurią ką tik uždegė – žvakutė ant delno. Ištiesė ranką – žvakutė žvaigždutės formos, o dar ir raudona. Kažkodėl vaikystėje visada piešdavo penkiakampę žvaigždutę, neatitraukdama rankos nuo popieriaus. Ką tik Azanovas kažkokioje laidoje šaipėsi, jog tai juodosios, baisiosios magijos ženklas. Aišku, jis blefavo. Jai ta piešiama žvaigždutė visada simbolizavo neišsiskleidusius, supančiotus sparnus, neišsikildžiusias godas. Jos laivus. Skriejo ir skriejo mintys ieškodamos atomazgos. Nejaugi tai vienintelė švieselė, bešildanti sugrubusius delnus ir sielą. Ir ji šokinėjo, mirksėjo, tviskėjo veidrodžio atspindy, skilo, lūžo krištolo taurės briaunose, skendo šampano pursluose, vienintelės taurės ant stalo Naujametinę naktį. Ji nenorėjo niekur eiti. Nusibodo. Viskas laikina, beprasmiška, viskas kaip trumpametražinio filmo juostoje – skubi, skubi, bėgi, sukies it voverė rate. Darbas, namai, vaikai, lėkimas šen bei ten, vėl darbas, vėl namai. Staiga užgriūva pojūtis – pasijunti kaip įsukti spalvoti karoliukai, kuriems nevalia nustoti suktis. Mažas atokvėpis ir jie pabirs, ir jų nesurinksi, o juolab nesudėsi ta pačia tvarka. Ir ji negalėjo sustot, tik didino ir didino tempą. Ir laukė, gal sustabdys kas – atsargiai atsargiai. O tuo metu pro šalį plaukė laivai. Vis pro šalį ir pro šalį, į tolimus kraštus, į Edeno sodus, į edelveisais padabintas viršukalnes. Juk viskas įmanoma. Didingi ir gražūs it paukščiai išskleidę sparnus, it gulbės.
   Ilgai žiūrėjo į veidrodį, ausyse spengė vienatvė ir maloni buvo, atnešusi nusiraminimą – kam tie laivai? Bėgai, skubėjai, lėkei, sustojai ir susimąstei – na, ir kur tave velnias nešė? Apsidairyk, gal nėra nieko geriau už liepsnelę ant tavo delno, už pievas žydinčias, už snaiges tirpstančias. Išmok džiaugtis tuo, ką turi. Ji džiaugėsi: mokėsi, tekėjo, augino vaikus, lepino vyrus. O! – ji džiaugėsi! Bet nenurimo ir vis kažko laukė. Ir, kad gyvenimas – vientisas laukimas, irgi suprato. Atsargiai pastatė žvakutę ant stalo, pravėrė langą. Sulig paskutiniu kurantų dūžių pražydo saliutai. Užmiršo, kad dvylika – ant stalo liko stovėti nepaliesta šampano ( ir ne tik šampano) taurė, kuri turėjo būti paskutinė jos gyvenime. Žiburių, žiburėlių fontanai sproginėjo, šoko danguje, vidus pildėsi euforijos. Neišlaikė, stvėrė taurę, šliūkštelėjo pro langą, griebė pradarytą butelį šampano, striukę ir pasileido laiptais žemyn – ten, kur virė gyvenimas, įsukdamas į savo maratoną, kur vis dar plaukė laivai. Jos laivai.