Ši diena niekuo neišsiskiria iš eilėje buvusių, bet ji mano. Nedrįsau paimti į rankas knygos, jos viršelyje švietė baltas pakalnutės stiebelis, kaip dievinu baltą kvapą. Man visi tvirtina, nėra spalvotų kvapų, o man yra. Rožės visada kvepia raudonai, nors rankoje supsis baltos, obelų kvapas - rausvas, kalija - juodas. Juoksiesi, žinau, iš mano kvapų ir spalvų paletės.
Ar kada matei, kad būtų tapomas paveikslas tik trimis spalvomis, bandžiau dviem, kažkodėl įterpiau ochros gelsvos, gal panorau išsimaudyti šviesoje, sugerti dar kartą iš ultramarininių ir cinko baltų debesų likusį saulės šviesos kelią, kaip daug ko aš nežinau.
Kas iš viso yra žinojimas? Dažnai klausiu savęs. Rašydama ilgus laiškus Tau, vis galvojau, kad Tu jais mėgaujiesi, kaip ir aš. Radau skambų ketureilį, dedikacija man su padėka už mano šios dienos lakoniškas mintis. Supratau iš to vieno šalto žodžio - bespalvio kvapo, kad Tau nereikia mano spalvotų žodžių, jie turi būtį lakoniški - bespalviai.
Šiandien norėjau sutalpinti baltos pakalnutės kvapus, jos nežydi, žinau, kaip ir niekas niekada nepastatys mano sode trisdešimt vienos lesyklėlės, niekada neateis ir mangustai, nes aš nesu Ji, mus jungia vienas vienintelis knygos sakinys ir bendras vardas, o gal ir gyvenimo takelis kuriame  kaip bendražygės susitikome šios knygos puslapiuose apie savižudiškai skirtus gyvenimo metus ir po daugelio metų pajautime, koks yra svaigiai saldus gyvenimo skonis, o aš tik pridėčiau - su baltu kvapu.
Sako, negalima kartoti to pačio žodžio daug kartų, šiandien kartosiu ir kartosiu: ši diena, mano diena, gal kas pasakys mūsų diena, nežinau, gal ir taip.
Mano sode šiandien nuo pat pirmų saulės spindulių nemokamas koncertas, su laisvės pojūčiu, su dar viena spalvota diena, bet ne lakoniškai bespalvė, o besimaudanti nežinomybės spalvose, mano gyvenimo paletėje, dar vienoje galimybėje būtį joje.
Gėlyne pastatyta tik viena lesyklėlė, laukianti žiemos, jos sidabrinis stogas spindi, primindamas, kaip viskas trapu, kiek reikia surikiuoti savo dienų, kad pajustumei jų skonį, mėgautumeisi kiekvieno ryto suteikta galimybe spalvoti sekundžių tikslumu savo buvimą čia ir dabar, kad sugebėtumei paskutinę sekundę ištarti kaip šv. Pranciškus:,,Mano sese, Mirtie".