Pirmas laiškas

Ir jei Tu būtum sniegas, aš gaudyčiau snaiges ir tirpinčiau jas ant savo delno, kad pajausčiau kaip, smelkies į mano kūną.
Iš smėlio pastatysiu mums saugiausią tvirtovę, ir nesvarbu, kad vartai būtų iš kriauklių, abiejų kartu mūsų net Poseidonas nenugalėtų...
Ir jei Tu mėgsti Ravioli genujietiškai, aš išmoksiu juos gaminti. Kad vakarais galėčiau stebėti Tavo skruostikaulius, judančius nuo kramtymo, nes tuomet Tavo kvapas pulsuotų.
Ir jei kas nors iš manęs atimtų teatrą, aš vis tiek turėčiau didžiąją gyvenimo meilę šalia, nes Tu nubustum rytais tuose pat pataluose, kaip ir aš.
Ir jei norėsi, galėsim aplankyti Marso kanjonus, nes Tu išauginai many sparnus, kurie visatą nepailsę apskriet galėtų.
Ir jei nori, aš – visas pasaulis tam, kad niekada nesijaustum vienišas.
Aš armija pienių, kurios saulę gaudo, kad Tau naktį ryškiau šviestų.
Aš pietų vėjas su kakava ir rytinis su egzotika. Be paliovos Tave glamonėju.
Aš tyro ryto saulė, kuri blakstienas bučiuoja. Garbė pirmai Tave naujai dienai pažadinti.
Aš knygų puslapiai, kurie pirštus šildo, kai žinių ieškai. Vadinasi, visada Tave palaikysiu.
Nes man Tu esi oras, kurio gurkšnis širdį pasislepia ir ją gydo.

Antras laiškas

Versiu namie apsikrovus popieriais, su pieštukais plaukuose ir už ausų. Prieš Tau grįžtant namo pulsiu daryti sushi. Patieksiu viską ir prisieksiu, kad išversiu dar vieną eilutę ir pasipuošiu prieš Tau grįžtant, bet užsisėdėsiu. Tu grįši, ir aš stovėsiu su ištampytu megztiniu, kurį pirmais santuokos metais būsiu Tau numezgus, ir sakysiu atleisk, kad nesu tokia graži, kokios esi vertas...

Atsiprašinėsiu pusiau japoniškai, pusiau lietuviškai, nes nuo darbo man bus susimaišiusios šitos kalbos... Greitai išsirinksiu pieštukus sau iš plaukų ir nuraudus tikėsiuos, kad matai tą grožį, kuris anksčiau Tave žavėjo...

Numesiu visus popierius nuo stalo, išliesiu rašalą, nes mėgsiu rašyti ranka. Sakysiu – aš tikrai norėjau pasipuošti šį vakarą... įpilsiu mums vyno. Pamačius savo veidą, taurėje atsispindintį, galvosiu, ką tokio manyje pamatei, nes Tu šalia sėdėsi toks jaukus... toks šiltas ir mylimas.

Vis dar su kalte, kad nesu tobula, prisiglausiu prie Tavęs. Paimsiu Tavo ranką, kad pirštais pažaisčiau... ir tą akimirką jausiuos pati laimingiausia, nes sėdėsiu šalia to, kurį myliu.

O kartais savaitgaliais Tu neapsikentęs persimesi mane per petį kaip vienintelį turtą ir nusineši prie jūros. Smėlio pilis ten statysim... laiškus jūrai rašysim. Ant jūros kranto (Neptūno kieme) nusimetę drabužius leisim sieloms šokti vienai su kita...

Mes taip gyvensim, nes nieko stebuklingo čia nėra, tik Tu ir aš. Nei kosmoso, nei deivių. Nei fėjų. Tik Tu ir aš. Savo jaukiam vienas kito pasaulyje. Su kasdienybe, kurioje niekas nepamiršta meilės.

Tik Tu ir aš. Matai, kaip išties viskas paprasta? Besišypsantis štai kas yra tikra laimė, kai gali pasidalinti kažkuo nuosavu su kitu... Nieko neturiu, tik sielą. Ja ir dalinuosi dabar. Ir vėliau dalinsiuos.

Tokios būna tikros pasakos... Mūsų fėja – rytinė saulė, stebuklai – bučiniai, o meilės eliksyras man Tu.

Trečias laiškas

Jei turėčiau tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt dienų su Tavimi, aš išmokčiau šypsotis, kai jausčiau, kad blogiausia yra šalia...
Jei turėčiau tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt dienų su Tavimi, aš iškirpčiau mums iš dangaus sparnus, kad bet kada galėčiau Tave pasiekti, o Tau būtų lengviau užsukti pas mane puodeliui kakavos su cinamonu...
Jei turėčiau tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt dienų su Tavimi, aš išmokčiau pasaulyje matyti tik gerus dalykus, nes Tu esi mano akys, kurios pasaulį pažinti leidžia...
Jei turėčiau tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt dienų su Tavimi, aš išmokčiau dainuoti, kad Tavo sapnuose bėgiotų mano lopšinės garsai...
Jei turėčiau tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt dienų su Tavimi, aš suskaičiuočiau visas žvaigždes, kad žinotume, kiek daug mes dar turime kartu jų aplankyti.
Jei turėčiau tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt dienų su Tavimi, pradėčiau bėgioti rytais, kad saulę atneščiau ant pusryčių padėklo...
Jei turėčiau tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt dienų su Tavimi, aš nustočiau bijoti, nes Tu amžinai mane ginsi...

Ir jei išties mes turim tik tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt dienų, aš esu laiminga... aš gimiau dėl jų...

Myliu Tave...