Sėdėjau pievelėje po beržu ir grožėjausi gamta. Berže kabėjo inkilas, kuriame girdėjosi varnėno kalba. Tujoje cypsėjo dagilio jaunikliai. Šalimais gėlyne kvepėjo gėlės. Gėlyne akį patraukė didelis voratinklis. Jis buvo įsikibęs į dvi vienadienes lelijas.

Pasislinkau tyliai artyn ir ėmiau stebėti, kaip voras darbuojasi. Įtempė jis siūlelio giją ir lekia ratuku aplink voratinklį. Voras kopinėja nuo lapelio ant žiedelio – voratinklis didėja. Kartais jis nutįsta voratinklio gijele žemyn ir vėl kariasi aukštyn. Tikras alpinistas tas voras.

Bestebėdamas voro darbą, pastebiu voratinklio kampelyje pūkinį kamuolėlį. Man labai įdomu, kas ten yra. Tačiau mano dėmesį nuo kamuolėlio atitraukė į voratinklį patekusi muselė. Ji atsitrenkė į voratinklio giją, o voras kaip įgeltas atlėkė ir apvyniojo savo siūlais. Vargšė muselė spurdėjo, bet iš tinklų pabėgti negalėjo.

Voras nepailsdamas toliau dirbo savo darbą. Laikas nuo laiko nulėkdavo į voratinklio kamputį apžiūrėti pūkinio kamuolėlio. Koja kamuolėlį patampydavo ir vėl mezgė voratinklį. Tačiau, kai dar kartą atbėgo ir timptelėjo, iš kamuolėlio pasipylė mažų voriukų pulkas. Lakstė jie po visą voratinklį, o voras išdidžiai voratinklio viduryje tupėjo ir stebėjo savo šeimyną.

Mane užbūrė tas vaizdas. Dabar supratau, kodėl voras skubėjo baigti savo mezginį. Tyliai nuslinkau nuo voratinklio. Reikia gyvūnėliams ramybę duoti ir leisti apsiprasti su nauju pasauliu.