Kaskart man širdį skauda, kai tave matau. Verkiu kiekvieną naktį ir skęstu
    Ašarų jūroj... žinau, kad be tavęs daugiau nebeištversiu. Bet bijau tau tai pasakyt, nes
    Turbūt tu į tai nekreipsi dėmesio. Juk aš tau kaip nulis. Nieko nereiškiu... o tu man
    Kaip visas gyvenimas. O gyvenimas be tavęs nebeturi prasmės... todėl prašau, pasiimk
    Viską, ką palikai mano širdy! Nes man per daug skaudu tai laikyti. Tai mane labai
    Kankina. Nors ir laikas bėga, tos žaizdos neužgyja. Bet ir širdis negali tavęs pamiršti.
    Ką man daryti kai tave matau? Tai man skaudu. Tavo šypsena verčia verkti, nes ji ne man. O tavo veidą kas naktį sapnuoju... tu mano sudaužytoj širdy gyvensi per amžius... nes tu tas
    Vienintelis, kurį liepei susirast. O visa laimė man tavyje...

    Kodėl tu mane apgavai?
    Už ką mano širdį sudaužei
    Ir palikai kentėti viena?

    O tu man dar sakei, kad aš tau vienintelė. Tikinai, kad viskas bus gerai. Leidai skristi į svajonių pasaulį ir kilti į viršų, bet tu turbūt to ir laukei. Laukei, kad sudaužytum man širdį.
    Kad iš aukštai krisčiau žemyn ir kentėčiau ilgai. Bet paaiškink, už ką taip padarei?
    Negi jau viskas?

    Kodėl tu mane apgavai?
    Už ką mano širdį sudaužei
    Ir palikai kentėti viena?

    Gal nepamiršai  tų žodžių kuriuos tau tariau iš širdies... kaskart kartojau ir džiaugiausi
    Tavimi, bet tu... tu man melavai. Tiesiog akyse leidai viską pamatyti, bet aš akla tada buvau,
    Širdimi tikėjau, o ne protu...
    Bet man to užteko. Dabar gyventi nebegaliu. Širdies nebeturiu ir siela pabėgo nuo manęs.

    Kodėl tu mane apgavai?
    Už ką mano širdį sudaužei
    Ir palikai kentėti vieną?
    Kodėl tau reikėjo meluoti,
    Kad mane myli?
    Ir už ką tau reikėjo
    Mane skaudinti?
    Kodėl pasakei sudie?
    Už ką tu išeini?..