Smiltelelės verkia trupiniais,
jei saulė verktų, mums būtų šalta,
dūzgia medžiai, žiedus kalbina,
pianinas ištraukia sielą,
žvaigždžių straipsniai išblunka,
nemokšos venas pjaustosi,
tešlagalviai kokainą šnioja,
visų upė tiesi ir būna vingiuoja,
ir tik kada tas vingis paskutinis?
nežinia kaip badas pirmutinis,
pūgai pėdsakus bevalgant,
pavasaris ją pačią praryja,
žiedai miršta ir atgyja,
ironija iš Prancūzijos tyčiojasi,
o mums ji vis nuostabi,
lietuvaitė žengia pirmyn,
šypsena įkandin ir linai
dengia kūną savarankiškai išilgai,
nei gėdos, nei sarmatos,
šiomis dienomis paragaukite arbatos,
ir jauskit atskirai kartu,
vienybę seile vadinu,
mintis nutrūksta ir sugrįžta,
klaida gyvenimo reta diena,
papildo dužęs indas, šukės,
tik tas pilis pamiršt gali,
nes grius ir kelsis mūs viltis,
todėl daugiau skaitykime nei rašome.