Matau, kaip nendrės šoka,
Žiūriu į debesis, kurie formą keičia.

Žvelgiu į šokantį pienės pūką.
Matau, kaip lyja danguje.

Regiu žalsvą dangų
Ir jame šokančią saulę.

Žiūriu į žodžius, užrašytus ant lapo.
Šalia jų vaiko piešinį pastebiu.

Graudų paveikslą, kuriame
Angelai bejėgiai.

Noriu čiupti tą blogį
Ir išnešti jį toli toli...

Bet pažvelgiu į Tave
Ir atsimenu...

Atsimenu tą pienės pūką
Ir saulę, šokančią danguje.

Ir aš suprantu, jog
Myliu tą angelą bejėgį.

Myliu tą žalsvą dangų
Ir nendrę...

Myliu... tą lietų danguje
Ir tą vaiką!