Saulės gelmėj skaidrioj pasinėrę,
Karštais veidais sustingę,
Jie šoka nebylią dainą,
Ant pirštų galų pasistiebę.
Kažkur tarp lietaus pūkų besidraikančių
Meilės aidai gyvena.
Dangus, žvaigždėm išgrįstas –
Dvasių buveinė.
Jos sėdi tarsi teatre,
Spektaklius Žemės stebi.
O aš žiūriu į balą užterštą –
Liūdnas šis vaidinimas.
Minčių paukščiai, čiulbėkit garsiau!
Chaoso erdvėj aš negaliu apčiuopt garsų...