Tai, kas parašyta

Tai, kas parašyta knygose, dabar mano vienintelė viltis. Išsigelbėjimas. Palaima. Tik taip dabar galiu  svajoti, keliauti, atrasti kažką nauja. Ironiška, tačiau tai, kas parašyta knygose, sudaužė visas mano  svajones, atskyrė nuo mylimų žmonių ir artimiausiems metams įkalino tarp šaltų kalėjimo sienų.
Sunku kalėti vienutėje, kai neturi su kuo pasidalinti mintimis. Žmogus nesutvertas vienatvei. Galbūt kažkam atrodo, jog taip galima geriau suvokti savo kaltę, greičiau persiauklėti. Tačiau tas kažkas turėtų pabandyti pats atsidurti tokioje padėtyje ir patirti tai savo kailiu. Deja, šiais laikais skubama vadovautis įstatymais, surašytais knygose, taikyti juos neatsižvelgiant į žmogiškąjį faktorių ir kai tik atsiranda galimybė užbaigti dar vieną darbą, nesigilinant ką ir kodėl siunti už grotų vienatvės kančioms. Juk taip yra parašyta didžiosiose įstatymų knygose ir nieko čia nepakeisi.

Nepakeisiu nieko ir aš, nei to, kas įvyko, nei to, kas manęs laukia ateityje. Kažkodėl nenoriu nieko teisti. Tik sulaukti, kol išaus diena, parašyta teismo sprendime, ir vėl tapti eiliniu nematomu varžteliu visuomenės mechanizme. Beveik tokiu pačiu, koks buvau prieš penkerius metus.

Beveik, nes tuomet mano gyvenime nieko netrūko. Turėjau viską - savo verslą, mylimą žmogų, girdėjau vaiko klegesį namuose. Tuomet aš nejutau, koks metų laikas už lango - gaivus pavasaris, nerūpestinga vasara, šlapias ruduo ar stingdanti žiema. Tai tebuvo vaizdai, džiuginę mano akis kasdien. Juk šypsena niekada neišnyks iš veido, jeigu širdis pulsuos laime? Juk rankos nepavargs nešti pilną glėbį laimės, kad ir kiek ilgai tektų eiti?

Nepavargs. Tačiau kartais gali nelikti to, ką su mielu noru neštum dar ilgai. Buvo nuostabi pavasario diena. Šilta, kupina giedro dangaus ir beprotiškai gaivi. Sėdėjau kieme, kai suskambo mobilusis telefonas. Balsas jame pranešė, kad įvyko autoavarija, kurios metu žuvo žmona. Viskas aptemo. Atrodė, tarsi viskas nutilo. Nebeliko muzikos, kuri skambėjo mano sieloje labai ilgą laiką. Tą akimirką atrodė, kad nebeliko nieko. Nežinia, kaip būčiau elgęsis, nežinau, kiek laiko būtų reikėję susitaikyti su netektimi, jei ne Akvilė. Jai tebuvo trylika, tad matydamas jos skausmą praradus mamą turėjau būti stiprus. Privalėjau atsistoti ant kojų ir savo pavyzdžiu parodyti, kad gyvenimas nesibaigia ir reikia judėti į priekį darant tai, ką turime daryti.

Man pavyko. Diena po dienos pasaulis grįžo į savo vėžes. Akvilė augo, mokėsi, brendo. Aš bandžiau dirbti. Tačiau tokio įkvėpimo, kuris buvo žmonai esant gyvai - nebeliko. Man buvo gėda, nes Akvilė atsigavo - sugebėjo gerai mokytis, turėjo aibes draugų. Ji gyveno. Žinojau, jog privalau tą patį daryti ir aš, tačiau nesugebėjau. Dar blogiau - aplinkiniams ir Akvilei bandžiau parodyti, jog viskas gerai, mano veide atsirasdavo net šypsena, anksčiau būdavusi mano nuolatinė palydovė, tačiau giliai širdyje tas apsimetinėjimas mane žudė. Siela degė iš skausmo nepakeldama praradimo naštos.

Vakarais, kai viskas nurimdavo, kai Akvilė užgesindavo šviesą kambaryje pasitikdama sapnus, aš eidavau link svetainėje esančio baro. Tuomet išsitraukdavau brendžio butelį ir eidavau link savo kambario. Ten - gausybė šeimos nuotraukų, kuriose aš su žmona džiaugiamės gyvenimu. Atsisėdęs prieš jas atsidarydavau butelį ir gurkšnis po gurkšnio, taurelė po taurelės grimzdavau į netikrumą. Širdyje niekada nepasidarydavo lengviau, tačiau protas nebemaištaudavo. Aplink įsivyraudavo tyla, kažkur toli pasąmonėje įsižiebdavo viltis, jog tuoj užgros muzika. Laimės muzika. Nuotraukos, kabančios ant sienų susiliedavo. Žmona tarsi grįždavo pas mane. Net patikėdavau, kad viskas tebuvo blogas sapnas, tačiau netrukus atsibusdavau savo gyvenimo košmare. O, kad būčiau žinojęs, jog tikrasis košmaras manęs dar laukia...

Praėjus beveik ketveriems metams nuo žmonos žūties aš pirmąkart susirūpinau dėl Akvilės. Ji tapo uždaresnė, tylesnė, į namus užsukdavo vis mažiau draugų. Keisčiausia, kad pas mus labai retai užsukdavo jos draugės. Pradėjau domėtis, kaip jai sekasi mokslai - pasirodo, gerai, pasiteiravau jos fortepijono mokytojos, ar viskas gerai sekasi - atsakė, kad puikiai. Paklausiau, kaip sutaria su draugais mokykloje - atsakymas tarsi iš natų: viskas labai gerai, Akvilė klasės siela, vaikinai ją myli, merginos nori būti jos draugėmis. Tai būtų maloniausi žodžiai skambantys mano ausyse, jeigu namuose nematyčiau visiškai kito vaizdo. Akvilė išmoko gaminti valgį ir kas vakarą ruošė pasakiškas vakarienes, po kurių sėsdavo man ant kelių ir laukdavo, kol pagirsiu. Žinoma, gyriau, sakiau tai, kas papuldavo ant liežuvio, o jis net raudo iš pasitenkinimo. Visa ši idilė, tarsi jaunatviška meilė, leisdavo man pamiršti viską, net ir tai, kas kelią nerimą širdžiai. Akvilė užaugo, jai buvo septyniolika metų, todėl laukiau dienos, kai už namo durų stovės išsigandęs vaikinas su gėle rankose arba kitoks - ilgaplaukis, įžūlus su auskaru antakyje. Bet lauks. Išsives Akvilę kažkur, privers mane jaudintis, o ją - pakylės iki debesų, privers užmiršti visą nerimą ir atgaivins tarsi žemę pirmas pavasario lietus. Tačiau to nebuvo. Anaiptol, atrodė, jog Akvilė visą savo dėmesį ir net moterišką žavesį skiria man. Jeigu aplinkybės būtų kitokios - vengčiau jos, tačiau šįkart to "jeigu" nebuvo. Susisiekiau su psichologu, patikino, jog praeis. Paauglystėje tokie dalykai nutinka. Retai, bet nutinka. Nuramino. O gal - užmigdė budrumą ir tai buvo mano didžiausia klaida.

Tą vakarą lauke siautė pūga. Akvilė savo kambaryje ruošėsi kažkokio dalyko įskaitai. Mane apėmė įprastas sunkumo jausmas, tad nelaukdamas, kol užges šviesa jos kambaryje nuėjau link bariuko. Išsitraukiau sklidiną brendžio butelį, patraukiau link miegamojo. Pradėjau mėgautis. Galvojau apie Akvilę. Dieve, kokia ji panaši į savo motiną - tie patys šviesūs plaukai, mėlynos akys, nosis, lūpos net duobutės skruostuose tarsi atkartoja motinos portretą. Galvojau apie tai, kas dedasi jos mintyse. Kodėl namuose ir mokykloje ji yra kitas žmogus. Mintys sukosi galvoje, mane pjudė nerimas, tad brendžio stiklinė tuštėjo. Paskui kita, trečia. Atsiguliau į lovą. Pažvelgiau į nuotraukas ir pamažu pradėjau grimzti į šimtus kartų regėtą sapną. Tyla sieloje dingo. Tarsi pasigirdo sielos maršas, skambėjęs neatmenamai seniai. Tai negali būti sapnas. Pasigirdo durų pokštelėjimas. Žingsniai. Pamačiau žmonos veidą. Paliečiau jį. Pirštai jautė švelnią odą, duobutes skruostuose, akys matė šypseną, lūpos pajuto saldų prisilietimą, paskui keletas bučinių teko kaklui ir kūnas tarsi apsiklojo šilkine skraiste. Žmonos pirštai glostė plaukus, maniškiai lietė jos nugarą, krūtinę ir slydo žemyn. Lauke griaudė perkūnija, kartas nuo karto visą kiemą nušviesdavo žaibas, tačiau aš nieko nemačiau ir negirdėjau, nebent tą skambų širdies maršą, besiveržiantį iš krūtinės.

Ryte mane pažadino skambutis į duris. Atsikėliau. Galva sukosi. Vakar išgėriau daugiau nei įprasta. Nukėblinau link durų, vangiai atidariau. Už jų stovėjo nepažįstama moteris ir policijos pareigūnai. Išsigandau, jog kažkas bus nutikę Akvilei. Pašaukiau ją, tačiau riksmą nutraukė pareigūnas. Akvilė jums nepadės.

Prieš akis iškilo pamiršti vaizdai ir ketverius metus širdyje tūnoję jausmai. Užgniaužė kvapą. Galbūt todėl tai, ką išgirdau, nesukėlė man šoko. Buvau kaltinimas išprievartavęs įdukrą. Kas vyko toliau - nelabai teatsimenu. Buvau pasodintas į policijos automobilį, išvežtas į komisariatą laukti teismo. Norėjau susitikti su Akvile, suprasti tai, kas įvyko, tačiau teismas neleido matytis su ja.

Viskas paaiškėjo per teismo procesą - tai nakčiai Akvilė ruošėsi ilgai. Mano nelaimei - savo jausmus man ji nutarė parodyti tuomet, kai aš nebeatskyriau tikro pasaulio nuo menamo. Tai ji bučiavo mane, gulintį ant lovos, džiaugėsi mano kūnu ir buvo laiminga, nes matė, kad aš nesipriešinu. Kitą rytą į mokyklą ji išėjo labai anksti ir apie tai papasakojo savo draugėms, o šios dėl vienokių ar kitokių priežasčių viską papasakojo klasės auklėtojai. Tolesni įvykiai klojosi gana greitai - vaiko teisių apsaugos tarnyba ir pareigūnai reagavo greitai.

Teismo proceso pradžioje Akvilė verkė, šaukėsi manęs, prašė teisėjo būti supratingo, tačiau niekas nepadėjo. Iki priimant nuosprendį Akvilei nė neleido prieiti prie manęs. Žmonės, prokurorai ir teisėjai vienbalsiai nutarė - kaltas. Penkeri metai laisvės atėmimo griežtojo režimo kolonijoje. Vienutėje.

Už lango lietus. Kažkur toli girdisi perkūno trenksmas. Kartais žybteli žaibas. Užsimerkiu. Aplinkui tyla. Širdyje ramu. Jau seniai pamiršau džiaugsmą, jau kurį laiką neberandu kelio į skausmą. Kažkur už lango pasaulis, jame - Akvilė. Tikriausiai laukianti manęs. O šalia, tarsi dygliuota tvora, tūkstančiai žmonių, gyvenančių savo ramius gyvenimus, saugančių ją nuo menamų priešų ir sugebančių skaityti tik tai, kas parašyta.
CureLT

2009-06-02 20:55:50

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2009-06-04 11:26:50

„Žmogus nesutvertas vienatvei“ – perskaityk Didro „Vienuolė“. Tikrai nenusivilsi, rasi tą pačią mintį, tik kitaip. Pateikimas, manau, tau turėtų labai patikti. O ir romanas neilgas.
Per daug gal komentatoriai baisėjosi. Negi literatūra turi vaizduoti tik tai, kas gražu? Be to, čia juk nėra detaliai piešiama prievartavimo scena. Kūrinį netgi drįsčiau pavadinti estetišku.
Stilių tikrai reikėtų taisyti. Bet nieko, įdirbis padės ;-)
Vienas neaiškumas – dukra ar įdukra? Visas kūrinys leidžia suprasti, kad dukrytė, o paskui... „Buvau kaltinimas išprievartavęs įdukrą.“
IM, sąvoka „lyrinis herojus“ anksčiau buvo vartojama tik poezijoje. Anksčiau. Dabar netgi pradėta sakyti: „lyrinis herojus seniai mirė ir niekas nežino, kur jo kapas“. Todėl nereikėtų vartoti šios sąvokos. Zaborskaitės teorija apie ją jau seniai paseno.

Vartotojas (-a): Astra

Sukurta: 2009-06-03 22:54:57

Ir apie ką bekalbėtume, mes visada kalbame apie gyvenimą. Ir turbūt nėra temos, apie ką jau nebūtų rašyta. Todėl ir įdomu, kuo ir kaip nustebinsi kitą kartą...

Anonimas

Sukurta: 2009-06-03 17:05:48

Gilu. Tiek rašymo stiliumi, tiek idėja patiko. Atitinka mano paties mąstymo stilių, kad visa, kas baisiausia ir gražiausia, slypi tame pačiame žmoguje.

Vartotojas (-a): radaa

Sukurta: 2009-06-03 16:41:26

Darbas jaudinantis, tema dėstoma - suprantamai. Nežinau nė kaip jį komentuoti ar į kokią lentynėlę patalpinti? Rišlumas, gramatika - ne mano sfera, tad nesigilinsiu - yra žemiau taikliai pasisakiusių. O emocine, psichologine prasme - aktualus. Sudėtingi žmogaus pasąmonės srautai, vingiai - kartais jų nė numatyti, deja. Stengiuosi suprasti išgyvenimus, veiksnius, privertusius personažą pasielgti vienaip ar kitaip. netikėta tema.

Anonimas

Sukurta: 2009-06-03 13:51:16

Pagaliau tamsta sugrįžo su prozos kūriniais, pagaliau aš sugrįžau moderuoti prozos :)
kūrinys savo turiniu labiau primena dienoraštinį įrašą nei novelę, o ir šiaip novelei per mažai išplėtoti charakteriai, per ilgas laikotarpis užgriebiamas, tas vienas, kulminacinis, kūrinio įvykis neišskiriamas, nesukelia tokio įspūdžio, kaip turėtų. Sakyčiau, jog mintį turi, tačiau su raiška reikėtų padirbėti, padaryti tekstą įtaigesnį, kad jis keltų ne tik tokias asociacijas, jog tai tėra nuogai atpasakota asmeninė patirtis, o priverstų pamąstyti apie darbo meninę vertę etc.
Keista pasirodė, jog kūrinyje išskiriama 'žmonės, prokurorai ir teisėjai', lyg pastarieji du nebūtų žmonės :)
Keletas lietuvių kalbos gramatikos pamokėlių:
'Galbūt' nėra įterpinys, po jo kablelio nereikia;
Šalutiniai sakiniai bei išplėstiniai pažyminiai po pažymimojo žodžio skiriami iš abiejų pusių;
Penkis metus --> penkerius;
Link yra polinksnis, todėl vartojamas po linksnio, pvz, barelio link, o ne link barelio;
'Jog', 'kad', 'nes', yra jungtukai, kuriais dažniausiai pradedami šalutiniai sakiniai, kablelius prieš juos dėti būtina.
Sėkmės.

Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo

Sukurta: 2009-06-03 08:50:28

Kam tokie dalykai iš vis rašyti, mane sukrėtė ir atvirai sakau, negaliu pernešti prievartos ar neprievartos, bet degradacijos ir su savo vaiku, ne, man tokie kūriniai su tokiais gyvenimo elementais, na ir taip purvo daug.....
Kažkos kuriozinis pasiteisinimas ir neitikinantis visai...aš geras ir nekaltas, juoką sukėlė ir tiek, degradacija - nekaltume.

Vartotojas (-a): herbera

Sukurta: 2009-06-03 08:07:06

na, man kažkaip herojaus atgailavimai nepateisinami:žuvus žmonai duktė buvo dar maža, o suaugus šitaip pasielgti...ir neva, ji iniciatorė to įvykio.Ne,nepateisinu!
Gal geriau'kas neparašyta'
Įprotis sunkioje padėtyje griebtis'velnio lašų'-priveda prie panašių situacijų...

Anonimas

Sukurta: 2009-06-02 23:17:51

Kalinys paskendęs savęs pasigailėjime, ir viskas, kas nulėmė jo gyvenimaą, buvo ne Sėkmės kaltė. Sakyčiau kiek per paprastas ir vienpusiškas žvilgsnis šio lyrinio herojaus, tačiau tekstas įtraukia, nors jo dėstymas ir lengvai nuspėjamas, išlieka malonumas skaityti. Kažkiek priminė žinomą „Lolita“, bet, manau, tai kiek per lengvai viską suversti tik tam, „kas parašyta“, žmones dažniau valdo nerašytos taisyklės – taip manau.