(Sąjūdžio bendražygiui signatarui Antanui Karobliui atminti)

Jau praeitis, daugiau nė metų dvidešimt
Nuo tų dienų, kai kiekvienoj širdy nušvisdavo aušra,
Kai Sąjūdžio banga, nušlavusi tvirtovę byrančią,
Prikėlė Lietuvą atgimusios tautos gaivinančia jėga.

Tau nereikėjo abejot, svarstyt, ką pasirinkt, kur eiti,
Dėl ko palikt namus, kur bus istorijai svarbiausioji vieta.
Anksti vaikystėje, dar Joniškėlyje, nubrėžei savo lemtį,
Kai medyje, prieš pat Naujuosius, suplevėsavo trispalvė vėliava.

Nuo okupantų tankų dar kraujavo Budapešto gatvės,
Pusė Europos duso po kagėbistiniu sovietiniu batu,
Tiktai pro pilką žemę į žydrą dangų žvelgė užgesintos partizanų akys
Ir plevėsuojanti trispalvė – laisvės simbolis! Dieve, kaip drąsu!

Gerai kada tikėjimo, jaunystės ryžto daug daugiau už baimę,
Kada laisvos Tėvynės ilgesys – kaip kelrodė žvaigždė.
Gerai, kada save dalindamas kitiems žmogus suranda laimę
Ir tautos knygoje sušvinta, kaip deganti, gražiausioji raidė.

Gyvenimas paskirtas darbui, mokslui, žmogui, tiesai,
Kad laisvėje kitoms kartoms gyventi būtų gera ir šviesu,
O jei dažnai su savo svajone palikdavai nesuprastas, tik dviese,
Tai gal todėl, kad ne karklu, o ąžuolu, matyt, užaugai tu.

Daug pergyvenai, kad Lietuvai nesiseka gražiai pakilti,
Svarbiausi pradėti darbai liks nebaigti.
Skaudu, bet juk dažnai vaisius kitiems paliekam skinti,
Tik viliamės, kad būsime vaikaičių atminti.



2009-06-01