Ji bėgo jūros pakrante. Buvo tamsu, nors į akį durk. Ji vis užkliūdavo už akmenų ar netyčia įmerkdavo koją į vandenį.
- Ne, jokiu būdu negrįšiu atgal, jokiu! - nelaisvėj ji jau spėjo tiek išprotėti, kad kalbėtųsi su savim. - Perdirbo Arlį, Džo, Kaną, bet manęs - nieku gyvu! Nusižudysiu iškart. Moku nusukt kitiems galvas, tai mokėsiu ir sau... Man net neskaudės, - ramino save.
Staiga į jos drabužį įsikibo paukštis.
- Skrisk iš čia, nelįsk... - vijo.
Bet paukštis nepasidavė, tik dar tvirčiau įsikibo.
- Ko tu nori? Valgyt neturiu, atstok! - ji trenkė paukščiui per galvą.
Paukštis nukrito. Gulėjo lyg be sąmonės.
- Pagaliau atstojo... Ir taip man sunku bėgti, tai dar kažkoks nususęs paukštis pristojo... - bumbėjo ji.
Bambeklė užkliuvo už nedidelio akmens ir pargriuvo. Staiga pasigirdo šunų skalijimas.
- O, mėšlas! Ne, aš nebūsiu tuo bejausmiu padaru, manęs jie neperdirbs! Nepasiduosiu... - ji greitai atsistojo ir pradėjo dar greičiau bėgti.
Toli jau matėsi Kalvos kaimo šviesos. Tačiau taip pat, artėjo ir šunys. Po kelių minučių jie jau buvo visai šalia, bet pačiu laiku pasirodė tas pats paukštis, kuris tampė ją. Jis pradėjo kapoti šunims į snukius. Greitai iš šunų liko tik cypiantys, nekalti padarėliai. Jie net nemėgino jos vytis toliau - bijojo paukščio.
Jos išgelbėtojas ir vėl įsikibo į drabužius ir nė negalvojo paleisti. Jis pradėjo ją traukti į krūmus, kurie jau matėsi, nes artėjo taip jos nelaukiamas rytas, kada viskas geriau matosi, o ypač jūros pakrantė.
- Atstok, tu nelemtas paukšti! Na, gerai, ačiū, kad išgelbėjai, bet man reikia greičiau bėgti, o ne kažkur į krūmus lįsti. Nenorėk, kad vėl trenkčiau, nes skaudės labaiu, nei aną kartą, - grasino ji.
Tačiau paukštis, rodos, negirdėjo jos bambėjimų. Juk jis buvo tik paukštis - negalėjo suprasti, ką ji sako... Ji trenkė vargšui padarėliui ir šis vėl nukrito.
- Gal pagaliau pasimokysi...
Ji skubėjo link kaimo. Tikėjosi, kad ją priims, kad nors vienas kaimietis pasigailės jos...
Ji jau buvo gana arti kalvos, ant kurios buvo įsikūręs kaimas, tačiau ir vėl pristojo nelaimingasis paukštis.
- Po velnių, ko tu nori?!! - sušuko ji. - Ar tau neatsibodo mane tampyt į visas puses?!! - ir taip trenkė, kad šį kartą paukštis krito negyvas. - Daugiau nebelįsi...
Ji jau buvo prie vieno namelio durų, kai ją pastebėjo Perdirbėjų Pilies sargybiniai, kurie kaip tik jos ieškojo. Ji pasileido bėgti. Tačiau gerai pavalgiusių, pailsėjusių ir gerai ištreniruotų jų kūnų ilgam bėgimui net nebuvo galima lyginti su pavargiusios, kelias dienas tik vandenį gėrusios kaimo karės jėgom. Taigi sargybiniai kaip mat ją sučiupo.
- Kur susiruošei, Hin? Tave mes vedėm perdirbti, o ne laimingai gyventi, atsimeni? Nereikėjo tau priešintis, tada gal ir nebūtų reikėję tavęs perdirbti, tačiau dabar... Gaila, nes tu nebjauri, galėtume dar prieš tai nueit pas mane, ką manai? Gal dar išsikovočiau, kad galėčiau pasilikti tave kaip vergę? Viliojantis pasiūlymas, ar ne?
Hin spjovė sargybiniui į veidą ir iš visų jėgų trenkė jam į pilvą.
- Ak, tu bjauri mergše! Hali, greičiau vežam ją į Perdirbimo Pilį!
Du pikti, nešvarūs sargybiniai pakėlė ją, nunešė prie arklių, surišo ir užmetė ant gyvūno kupros. Hin virė neapykanta. Ir žinojo, kad nieko negali padaryti...
Po kelių valandų kelio arkliai sustojo, ją nukėlė ir nunešė pilin. Ilgai nešė tamsiais korodoriais, kartais pasigirsdavo žmonių klyksmai. Kelis kartus sutiko jau perdirbtus žmones. Negalėjai net žmonėmis pavadinti - akys užsiūtos, nes jie užuosdavo savo aukas, vietoj rankų styrojo metaliniai kankinimo įrankiai, turėjo storas, metalines uodegas, su kuriom užtvodavo nelaimėliams, vietoj kojų buvo pritvirtinti ratai, kad galėtų greičiau pagauti aukas. Hin negalėjo į juos žiūrėti ir vis dar neįsivaizdavo, kad ir jai taip bus...
- Pagaliau, priėjom... mergše, - sargybiniai įstūmė ją į vieną iš perdirbimo kamerų, kurioje buvo primeistruota visokiausių įrankių žmonėms perdirbti į nieko nejaučiančius padarus.
- Oooo! Mūsų pabėgėlė! - sutiko ją su šypsena chirurgas. - Iš tavęs padarysiu ypatingą žudymo mašiną. Tau bus didelė garbė būti ja... Sėskis!
Hin nejudėjo. Tik pravirko. Ji niekada net negalvjo, kad jai gali taip kada nors būti... Vaikystės siaubo pasakos virto tikrove...
- Nagi, aš neturiu laiko! - suriko jis. Tačiau Hin buvo lyg prikalta prie metalinių kameros grindų.
- Vyručiai, atneškite ir paguldykite. Aišku, nepamirškite jos pririšti...
Sargybiniai paėmė ją, paguldė ant kruvino gulto ir pririšo.
- Puiku, - nusišypsojo chirurgas. Regis, buvo geros nuotaikos...
Tik, kai jis suleido Hin narkozę, ji suprato, ko norėjo paukštis... Jis norėjo jai pagelbėti... O Hin, jį nužudė, tą vargšą padarėlį...