Vaikų skriaudikė

Ketvirtadienis. Atsibudau anksčiau nei įprastai. Viskas dėl baimės eiti į mokyklą. Bijojau visko – geografijos, matematikos, literatūros, Pinavijos... Apsirengusi nuėjau į virtuvę pusryčiauti. Tėtis kaip koks žvėris iš pasalų puolė mane – paklausė, ko aš visiškai nelaukiau:
- Saule, gal tu gali pasakyti, kodėl tavo literatūros mokytoja Lakauskienė man vakar paskambino?
- Nežinau, galbūt sumaišė telefono numerius...
- Ir siuntė užuojautą mūsų šeimai?! – jis manęs nesiklausė, tėtis įsiutęs varė savo. – Ir norėjo pasitikslinti, kokia nelaimė mus ištiko?! Kaip tu manai, ką aš turėjau jai atsakyti? Kad mano vyriausia dukra, kuri šiaip jau turėtų protingesnė už savo broliuką, leptelėjo mokytojai nesamonę tam, kad išeitų iš pamokos?.. Kaip tu nesupranti, kad tokiais dalykais juokauti negalima?!
- Aš ir nejuokavau, – murmtelėjau.
- Vyresnėliai broliai ar sesės dažniausiai būna protingesni už jaunesniuosius. Deja,  prieš mane stovi gyva priešingybė! Net Paulius elgiasi už tave savarankiškiau, pagalvoja prieš sakydamas... Tu, panele, už savo smailų liežuvį nusipelnei bausmės! Dvi savaites negausi kišenpinigių.
- Vis tiek už varganus 10 baksų man nieko neišeina...
Dabar įsikišo mama:
- Lepūnėle tu, mes su tėčiu stengiamės, dirbame. Džiaukis, kad turi pastogę ir valgyti gauni!
- Tai kodėl negalite dar labiau pasistengti, kad daugiau pinigų būtų? Juk patys kalti, kad nebaigėte vidurinės, negavote išsilavinimo ir dabar dirbate menkoje gamykloje!
Mama apstulbusi žiūrėjo į mane, turbūt nesitikėjo, kad ramus šuniukas irgi pradeda kažkada loti. Tėvelis taip pat nepratarė nė žodžio.
- Ir jūs man visus keturiolika su puse metų slėpėte, kad esu netyčiukas! Aš ir esu jūsų neišsilavinimo priežastis, per mane jūs IŠĖJOTE IŠ VIDURINĖS!

Mane nutildė. Mama apsiašarojusi trenkė man antausį. Mano tikroji motina man trenkė! Pirmą kartą per penkiolika (beveik) metų! Tėtis taip nieko ir nepratarė. Aš išbėgau iš virtuvės, trenkiau durimis ir prieš joms užsidarant suklykiau:
- Tu vaikų skriaudikė! Jei tai pasikartos, aš skųsiuosi!!!
Užsimetus kuprinę ant pečių išbėgau iš namų. Plaukai plaikstėsi vėjyje, o burnoje jautėsi ikrų skonis. Nespėjau išsivalyti dantų, nes nepakęsčiau energetinio įtampos lauko, sklandančio namuose. Šleptelėjau ant autobuso sėdynės, nušveičiau kuprinę ant kitos. Išsitrauksusi geografijos vadovėlį bandžiau mokytis.
- Gal galėčiau atsisėsti šalia? – paklausė viena iš „kiečiausių“ devintokių.
Aš vėpsojau į ją buku žvilgsniu. O blondinė žiūrėjo į mane:
- Eee... Aplink nėra vietų...
- Ak taip, žinoma, – pasakiau ir patraukiau kuprinę. – Prašom sėstis, vieta laisva.
Ji nusišypsojo. Aš šyptelėjau, tada nusisukau į langą. Juk ne kasdien tave kalbina mokyklos „kietuolė“, tad kažkaip keista buvo.
- Iš tikrųjų buvo dvi laisvos vietos gale. Beje, aš Deima, o tu, kiek žinau... Pala... aš žinojau tavo vardą. Tikrai žinojau... Kažkas susiję su dangum. Dangė? Taip? Ne? Ar Žvaigždė?..
Aš nusijuokiau. Štai atėjo ta akimirka, kai reikia pasakyti savo vardą – niekam tikusį vardą.
- Aš Saulė, – sumurmėjau.
Deima visiškai nesišaipė. Likusį kelią į mokyklą šnekučiavomės. Ji visai nėra tokia tuščia, kaip dauguma gražių merginų iš mūsų mokyklos. Trumpam net užsimiršau apie nesutarimus šeimoje.