Futbolas

Suskambėjo žadintuvas. Laikrodis rodė septynias. „Kodėl reikia taip anksti keltis? Juk ankščiau galėdavai ilgai miegot. Po to voliotis lovoj. O dabar? Tikra nesąžinė“, – niurnėjo Emilija. „Kaži ar mama vis dar ant manęs siunta? Reiks paklaust brolio.“

Emilija išvirto iš lovos ir nuėjo į vonią. Pasižiūrėjusi į veidrodį vos negavo infarkto. Atrodė klaikiai. Plaukai pasišiaušę, pamėlę paakiai, o visų baisiausia, kad ant stalo grįžus nerado telefono. Rado tik raštelį: „Vakar tau jis buvo nereikalingas. Aš jį pasiimu. Ir be to – tau namų areštas“. Tai perskaičiusi  Emilija tiesiog atsisėdo. „Kaip mama taip galėjo pasielgti? Juk aš nieko blogo nepadariau, tik grįžau vėliau nei paprastai. O še tau ir namų areštas. Klaudijai tai ji nieko nesako. Kur sąžinė šiame pasauly?“

Kol Emilija ir toliau niurnėjo, praėjo visas pusvalandis. Ji susišukavo ir susitvarkė. Pagaliau atrodė normaliai. Vakar jai nebuvo ypatinga diena, kaip ji tikėjosi. Gal klaiki, o gal siaubinga. Vis neapsisprendė. Vieną dalyką tikai žinojo – daugiau į vakarėlius neis. Jai buvo nuobodu, bet gal tai buvo vienišumo jausmas?

Į mokyklą teko paskubėti. Per visus savo svajojimus ji vos spėjo į pamoką. Jau buvo suskambėjęs skambutis, kai Ema įsiveržė į klasę. Visa uždusus ir susitaršius atsisėdo į suolą. Dabar nenorėjo, kad ją kas nors užkalbintų. Bet visada atsiranda, kas tai padaro. Šįkart tai buvo bendrasuolis Paulius. Su juo ji sėdi ne savo noru. Mokytoja, neiškentusi vaikinų diskusijų per pamoką, visus vaikinus persodino su merginomis, kad jie nebekalbėtų.
- O nauja šukuosena. Gal koks bernas buvo pagriebęs?
- Nešnekėk nesąmonių. Kitaip pasakius – užsikišk.
- Nebūk tokia rūsti, pasigailėk manęs, – suvaidino Paulius.
- Nebūk šmaikštus. Tau netinka.
- Ką? – pasimetė Paulius.
Emilija moka greitai nutildyti bernus. Šis bruožas jos mėgiamiausias.
- Judu, balandėliai, gal pagaliau baigsit meilikauti vienas kitam? Tam visa pertrauka yra, – pasakė mokytoja.
Šitie žodžiai nutildė abu. Jie lyg ir pasimetė. Susigėdo. Laimė, nuskambėjo skambutis. Visų išgelbėtojas. Emilija iš gėdos paspruko pati pirmutinė iš klasės. „Ta mokytoja jau nežino, kuo daugiau vaikams įgelt. Tikra Vapsva.“  

Na štai antra, trečia, ketvirta ir penkta pamokos pralėkė. Atėjo paskutinė. Kūno kultūra. Emilijai ji labai nepatiko, nes „Raumeninis“ (taip vadino mokytoją dėl jo sudėjimo) visada liepdavo žaisti futbolą. Ir visada ji būdavo komandoj su Aiste, kuri visada ją pargriaudavo ar kitaip sugebėdavo traumuot.  
- Šiandien, kaip jau žinote, toliau ruošimės futbolo varžyboms, ir aš nuspręsiu, ką pakviesiu į mokyklos jaunių futbolo rinktinę.
- O ne. Tik ne tai, – sudejavo Emilija.
- Baikit dejuot. Arba kitaip turėsit atsiskaityti už ištvermę. Taigi pradedam. Komandos bus kaip visada.

Ir prasidėjo įnirtinga futbolo kova. Aistė vėl traumavo Emiliją. Ši gavo su kamuoliu į galvą.
Tik staiga prieš akis iššoka Linas ir pasigirsta Bum. Emilija ir Linas guli ant žolės.
- Gal nulipsi nuo manęs? Juk ne kilogramą sveri, – apšaukė Emilija Liną.
- Atsiprašau, visai nenorėjau. Tiesiog tavęs nemačiau, – bandė paaiškinti Linas.
- Tai akinius įsigyk, gal tada matysi, – supyko Ema.
- Gal baigsit? Eikit žaist, – įsiterpė mokytojas.
Toliau virė arši kova. Emilija įnirtingai kovojo dėl kamuolio, jai nenusileido ir kiti. Žinoma, bernai geriau žaidė, bet buvo ir tokių, kurie didžiausi mulkiai. Žaidimas tęsėsi visą pamoką, kol galiausiai mokytojas pradėjo skelbti:
- Taigi. Nusprendžiau, ką paimti į futbolo komandą. Tai yra Deividas, Rusnė, Linas...
- Jė... – apsidžiaugė Linas.
- Dar nebaigiau, – pyktelėjo mokytojas. – Edgaras, Paulius, Aistė ir  Emilija.
- Ką? Kodėl aš? Juk net žaisti normaliai nemoku, – sutriko Emilija.
- Deja, visi čia esantys gali paliudyti, kad iš mergaičių tu žaidi geriausiai. Ir jeigu tu išrinkta, privalai ateiti. Treniruotės trečiadienį, ketvirtą valandą. Pamoka baigta.

„Tikra nesąmonė dėl to futbolo. Aš jo nenoriu žaist ir labiausiai būti kažkokioje kvailoje rinktinėje. Tam mokytojui visai negerai.“
Kaip visada Emilija bemąstydama nemato, kur eina, ir į ką nors atsitrenkia. Šiandien irgi ne išimtis. Ir ji sugebėjo atsirenkti į stulpą, esantį netoli jos namų. Atsitrenkė, ir jai staiga aptemo akyse. Ir apsivertė. Vaizdas neįprastas – guli mergaitė ant pievos su kruvina kakta. Laimė, kai visada į nelaimę atskuba jos brolis.
- Emilija? – persigando Rokas.  O ne. Reikia tave greičiau nešt į namus.
- Aš danguje? – kliedėjo Emilija.
- Deja, kol kas tu dar žemėje.
- A... tada miegu.
- Mama, Emilijai reikia pagalbos, nes ji atsitrenkė į stulpą ir susitrenkė galvą.
- Ir ko tavo sesuo nepridaro, – suburbėjo mama.
Mama nuvalė žaizdą. Laimė, neprasikirto galvos, tik susimušė. Bet kraujo neišvengė...
Po valandėlės, gerai nusnaudusi, Emilija pabudo. Apsidairė. Nepatikėjo tai, ką matė. Šalia jos buvo tėtis.
- Tėti? – nustebo Emilija. Kaip tu čia grįžai?
- Žinai, kai mažiausiai dukrelei kas nors atsitinka, ji yra svarbesnė nei darbas.
- Kaip miela, – nusišaipė Emilija.
- Visgi sarkazmo nepraradai.
- Taigi, atneškit ko nors užvalgyt, nes skrandis maršą groja.
- Gerai, tuoj bus.
Jis išėjo, ir Emilija pagaliau pamatė, kad ant kaktos styro nemažas guzas.