tarsi pamišimas žydinčios alyvos
o ir vyšnios obelys pasiuto
geri kvapus džiaugiesi esi gyvas
koks dar tolimas brandus rugpjūtis
akmuo tvarus gerklas užritęs
atodūsiais pro sukąstus dantis
buvimas mano niekio mitas
tyloje atodūsiais sklandys
gėlu pajuodę siutusios alyvos
ir visa kita belapiais stagarais
toks gyvas jausmas bet vėlyvas
ar verkti ar juoktis nežinai
kad lieki joms kažkuo skolingas
bet ar įmanoma ją sugrąžinti
Ražas
2009-05-26 13:31:27
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-05-27 00:10:53
Gyvas pirmasis posmas.
Kai kurie šiek tiek dirbtinoki.
Pritrūko įtikinančio, uždegančio finalo.
Sudomino šis posmas:
akmuo tvarus gerklas užritęs
atodūsiais pro sukąstus dantis
buvimas mano niekio mitas
tyloje atodūsiais sklandys.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2009-05-26 20:52:44
būna,kad..ar verkti, ar juoktis nežinai'..
Patiko
Anonimas
Sukurta: 2009-05-26 17:09:17
Pirma strofa meistriška.
Anonimas
Sukurta: 2009-05-26 15:55:52
...jausmingi atodūsiai...pirmas posmas man ypač gerai rimuojasi :)
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-05-26 14:23:27
Žiedai su liūdesiu į laikinumą, į kaskart persipinantį, ,,niekį'', mes niekada nesame - niekis, nes viv tik esame, o ir kas tas alyvų žydėjimas be mūsų, o jos vis tik žydi, dar žydi......