Už skliautų saulė rieda dangumi,
Stovintis žmogus stebi, kas bus.
Nors jau laikrodis muša pusę dviejų,
Jis neskuba išeiti prie durų.

Žvalgosi lyg laukdamas kažko,
Gal to, kas jį sulaikytų.
Stebi, žvalgosi, tuščia.
Nieko nėra, tik jis ir gili vienatvė.

Jis eidamas sustoja.
Išgirdusius žingsnius, suklūsta.
Gal tai ji, jo likimo deivė,
Kuri sakys - sustoki, mano meile.

Bet ne, tai tik prižiūrėtojas.
Likimo deivės čia nėra.
Ir lipa į vagoną jis toks liūdnas,
Kad nesustabdė jo laike.

Ir tik įlipęs jis suprato.
Ne, aš negaliu pamiršti to, kas buvo.
Ir bėga iš vagono į tą erdvę,
Kur tuščią prieblandą vadina laime.

Nors jis bejėgis, vienas ir suvargęs,
Atsisėda ant suoliuko saulei šviečiant.
Atsidusęs tyliai vėjui jis pasako:
Tai paskutinė stotelė mano.