Siaubinga,
kai danguj blaškais viena...
Arimuose sūpuojasi
be gailesčio delčia.
Plaštake,
vienu sparneliu...
Vėjyje
mali...
krenti...
mali...
krenti...
Mes susikibsime.
Sparnelis su ranka.
Prašau,
nebepaliki...
niekada.
Plaštake,
vienu sparneliu.
Tik su tavim
esu kartu.
Prašau,
nebepaleiski niekada.
Pakilsime kartu.
Ir leisimės kartu.
Kur tu?
...
Kur tu?
Plaštake,
vienu sparneliu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lietus
Sukurta: 2009-05-25 19:37:09
aš matomai neprisiskaičius tiek darbų su plaštakėm. (: įsivaizduokit, kad ne plaštakė tada, o kokia antis arba šarka. chi chi ((((:
Anonimas
Sukurta: 2009-05-25 17:13:31
Laviruoja tarp primityvumo ir kai ko aukštesnio. Plaštakės įvaizdis tiek vartotas, kad sunku labai tvirtą darbą su juo suręsti. Manau.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2009-05-25 09:13:25
Savitas apie trapumą ir laikinybę.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2009-05-25 07:21:16
susitapatinamas su vienadieniškimu, trapumu ... ir tik prasmingas " Kur Tu ?"
Vartotojas (-a): Cinamonas
Sukurta: 2009-05-25 07:21:12
Gražus ir mielas, bet tuo pačius toks liūdnas..