Vakarėlis

Jie jau prekybos centre. Nors Rokas jų ir nemėgsta, bet dėl Emilijos šįkart pasiaukos.
- Kokia graži suknelė...
- Emilija, tu tikrai neturi skonio. Tookiomis suknelėmis tik senelės vaikšto, – iškritikavo Rokas. Geriau šita.
- Šita? Man ji nelabai. Kažkokia per daug geltona.
- Todėl aš ir niekada nevažiuoju į prekybos centrus, – numurmėjo Rokas.
- Ką pasakei?
- Nieko, – greitai atsakė Rokas. – O ką manai apie džinsinį sarafaną? Jis toks jaunatviškas, be to prie juodai rožines palaidines tau puikiai tiktų.
- Tu taip manai. Tada gerai.
- Eime ieškoti tokios palaidinės, kaip aš nupasakojau.

Parduotuvių buvo gan daug. Tokių drabužių teko ieškoti ilgai. Bet galiausiai rado. Sarafanas Emilijai tiko kaip pasiūtas. Drabužiai kainavo nemažai, bet, laimė, Rokas galėjo užmokėti.
Jiems grįžus namo, Emilija nuskubėjo į savo kambarį dar kartą pasimatuoti sarafaną. Ji negalėjo atsigrožėti savimi. Pirmą kartą pati sau patiko. Bet šią akimirką sugebėjo sugadinti Klaudija.
- Kam tą suknią apsivilkai? Vis tiek atrodai kaip visada – apgailėtinai, – išjuokė Klaudija.
- Tavo žiniai, tu pati rengiesi kaip skudurų Onutė, – pasišaipė Emilija.
- Ak, tu!
- Klaudi! – suriko Rokas. – Gal paliksi Emą ramybėje?
- Tu man ne tėvas, kad aiškintum, ką daryčiau.
- Kas čia darosi? – paklausė tarpdury stovinti mama.
- Nieko, – atsakė Klaudija, apsimesdama, kad nieko neįvyko.
- Tad netriukšmaukit.

Kambaryje stojo tyla. Visi vienas į kitą žiūrėjo piktu žvilgsniu. Galop Klaudija išėjo iš kambario. Rokas taip nuėjo savais reikalais. Emilija liko viena. Jos nuotaika visiškai sugedo. Neberūpėjo net vakarėlis. Bet jis šįvakar. „Reikia ruoštis. Suknelė – yra. Batai – yra. Šukuosena – o kam ji reikalinga? Tiesiog susirišiu paprastai, ir viskas. O dėtis makiažą net neketinu. Man labiau patinka būt natūraliai. Kur nukišau tuos auskarus... po velnių. Turbūt vėl Klaudija paėmė. Kaip aš jos nekenčiu. O kur mano grandinėlė? Štai kur ji.  Ko man dar trūksta? Lyg ir viskas. Einu“, – tarė Emilija. Pasiėmė paltą ir išėjo. Atstumas nuo Emilijos iki Samantos namų buvo nedidelis, taigi ji ėjo pėsčiomis. Jau atėjo. Regis, ji pirmoji.
- Labas, Samanta.
- Sveika. Tu pirmoji. Užeik, padėsi man pasiruošti.
Emilija padėjo uždėti papuošimus. Nukrauti stalus valgiais. Staiga nuskambėjo durų skambutis.
- Aš atidarysiu, „ sušuko Samanta.
- O, Benai, nors tave pakviečiau, nelabai tikėjau, kad  ateisi.
- Reikėjo prasiblaškyt. Namie taip įkyrėjo.
- Suprantu. Susipažinkit, Emilija, čia mano pusbrolis Benas.  Benai, čia Emilija.
Benui net akys nušvito. Juk čia ta mergina, kurią jis buvo sutikęs parke. Jam pasisekė, nes jis manė, kad nebebus progos paklausti jos vardo.
- Aūū... Benai.
- Kas? – atsitokėjo jis.
- Tu nepataisomas.
- Labas, – nedrąsiai tarė Emilija.
Emilija greitai dingo iš akiračio. Ji lyg ir išsigando. „Juk čia tas pats, kurį buvau sutikus parke. Na, man ir nesiseka, dabar jis mane visą vakarą persekios“, – atsiduso Ema.
Taigi vakarėlis prasidėjo. Susirinko visi bendraklasiai. Namo stogas pradėjo kilnotis nuo muzikos. Buvo jau pusė vienuolikos, bet Emilija vis sėdėjo ant sofos ir neatsiliepė į mamos telefono skambučius. Nekreipė dėmesio į nieką. Dvylika. Emilija sulaukė žinutės nuo brolio. „Mama ant tavęs pasiuto. Sakė, jei negrįši per valandą, tau bus blogai“. Ji atsakė: „Tegu eina ta mama švilpt. Man vakarėlis. Grįšiu, kada norėsiu“.  Ir išjungė telefoną. Prie jos priėjo Benas.
- Nuobodžiauji? Aplink vakarėlis, tik tu vienintelė čia sėdi užsisklendusi savyje.
- Nesikabinėk. Mano nuotaika ir taip prasta.
- Gal eime pašokti? Manau, tavo nuotaika tikrai pasitaisytų.
- Deja. Ai, nėra man čia ką veikti. Geriau eisiu namo. Negadinsiu vakarėlio savo rūsčia mina.

Ji pagriebė paltą ir išėjo. „Kam aš čia iš vis atėjau? Pasėdėjau ant sofos ir viskas“. Jau buvo tamsu, nors į akį durk. Gatvės žibintai nešvietė, nes kažkokie chuliganai juos išdaužė. Vienai eiti buvo nejauku, bet ką padarysi. Šviesos visuose namuose buvo užgesusios. Tik jų name dar plieskė. Vos tik įžengus į keliuką, pasigirdo durų rakinimo garsas. Ir prasivėrė durys. Laimė, už jų stovėjo Rokas, o ne mama, nes jai būtų buvę ne pyragai. Rokas atrodė nesupykęs, o labiau išsigandęs.
- Greičiau eime, nes jai mama išgirs, kad tave įleidau, mums abiem bus prastai.

Greitu žingsniu abu įėjo vidun. Emilija lyg strėlė nulėkė savo kambarin ir užsirakino. Jai pasisekė, kad jai padėjo brolis, nes iš jo žodžių suprato, jog būtų tekę miegoti lauke. Ak, vakarėlis. Geriau būtų į jį nėjus. Negana to, kad visiškai neturėjo ką veikti, bet dar sutiko Beną (dabar jo vardą jau žino). Jis jai pasirodė kažkoks trenktas. Iš pradžių stovėjo kaip stulpas, paskui atgavo protą. Pačiam vakare jis ją užkalbino, bet Emilija nenorėjo šnekėti. „Greičiau užmigčiau, kad į galvą nelįstų tokios nesąmonės“, – pagalvojo Ema.