Tada dar nežinojau, kad nereikia man didelių stočių. Juk visų geriausias yra mano Miestas ir jo mažos stotelės. Naršyti Miesto jaukiuosius užkaborius, ilgai eiti pėsčiomis nesustojant, jausti, kad žemė po kojom pažįsta tave ir visiškai priima, galiausiai būti, būti ir būti savo namuose, kur esu laisva. Tokia dabar yra mano laimė.

Bet juk buvo tos didelės traukinių, lėktuvų, autobusų stotys. Jose pynėsi keista mūsų meilės istorija. Meilės? Nebežinau, ar meilės, o gal tik tremties? Gal tai, ką jutau tau buvo tik bandymas apgauti save, kad man reikia kitos tėvynės, o ne tos, kuri man amžiams duota…

Traukinys artėjo prie stoties, kur laukei manęs mūsų pirmam susitikimui po to, kai prisipažinome, kad nesame vienas kitam atsitiktiniai prašalaičiai. Esam viens kitam meilės, pagarbos, draugystės viltis. Iki sustojant traukiniui liko kelios minutės ir mano širdį suspaudė klaiki baimė, tokia, kokios daugiau niekada gyvenime nepatyriau. Juk tam, kad iš tiesų suartėtum su kitu, išgyventum vienybę, turi nusirengti nuogas nuogutėlis. Ir nežinai, ar be prašmatnaus drabužio, įmantrios kaukės kitam patiksi… Dabar galvoju, kad šita baimė kaustė ir tave. Visose stotyse pasitikdavai mane įsitempęs ir niūrus. Reikėdavo laiko, kad atšiltum.

Traukinys sustojo. Išlipau nešdamasi krepšį su atsirinktais gražiausiais apdarais. Štai ir tu, lauki manęs atsišliejęs į koloną. Trumpai pasisveikinam ir stipriai apsikabinam. Tavo krūtinė virpa. Nukrinta mano skrybėlaitė. Pasakai negrakštų komplimentą ir suprantu, kad nesi abejingas tam, kaip atrodau. Paskui daug šnekamės ta man svetima kalba. Toji kalba mane neša į vaikystę, laiką, kai visi buvom laimingi. Ji reiškia ir mano tėvynės kančias nuo okupacijos, absurdiškos ideologijos nelaisvę, vertimą nebūti tuo, kas esi. Viduje bandau nuo to pabėgti sakydama, kad tu nesi dėl to kaltas, bet negeras jausmas tik pasitraukia neišnykdamas. Jei kiltų didelis karas, greičiausiai mūsų pasai sustatytų mus į priešingas barikadų puses.

Netrukus pažadėjau tau savo gyvenimą ir meilę. Tau nereikėjo labai stengtis. Užteko to ypatingo žvilgsnio, kurio niekas kitas nedovanojo man per visą gyvenimą. Tikėjau, kad tai meilės žvilgsnis. Ir dar tokios, kuri neišvengiamai visuomet veda į laimingą pabaigą. Buvau laiminga, nes tvirtai tikėjau tuo, kuo norėjau tikėti.

Vienintelį kartą nepasitikau tavęs atvažiuojančio pas mane. Tai buvo vestuvių išvakarėse. O tave pasitikusi draugė vėliau prisipažino, kad kovojo su pagunda išsiųsti tave į kitą stotį. Kaip pranašiška…
Bet kol kas man gera kai vedi mane per tas svetimų šalių stotis, seki tvarkaraščius, perki bilietus… Ir ko mes trankėmės po tas stotis? Žinau, kad nemyli tos žemės, kurioje gimei, o aš savąja gimtine irgi šiek tiek nusivylus. Ar ne ieškodami tėvynės ir namų klajojome, norėdami pagaliau ištarti „radau“ kokiam nors žaviam kampeliui, kuriame galėtume kurti ir statyti?

Kol kas savo namais vadinu tave. Kur tu, ten ir aš, ten ir namai. Tik namai yra labai pastovus, stabilus daiktas, o mūsų meilė – vienos stotys… Susitinkam, išsiskiriam ir taip be galo. Gal gražiausi ir būdavo tie mūsų atsisveikinimai stotyse, kur visados apkabindavai mane ir pabučiuodavai. Kartą net nustebai, kai netikėtai apkabinau tave, pasakei, juk neatsisveikinam, juk ne stoty… Kokie mes šykštūs kartais būnam švelnumo, gerų žodžių, kuriuos pasakom tik stotyse. Aš galvoju, kad turbūt taip yra todėl, kad nujaučiame, jog vienasyk stotis bus paskutinė. Tik mes nežinom kuri. Todėl dėl viso pikto išliejam savo meilę per kiekvieną atsisveikinimą. O jei žinotume, taupytume tik tai, paskutinei…

Bet Dievas maloningas. Jis neleido man žinoti, kuri stotis prieš ilgą išsiskyrimą, ir kuri paskutinė. Užtat visuomet atsisveikindavau su greito pasisveikinimo viltimi, nebūdavo liūdna, nesiliedavo bereikalingi sentimentai.

Pagaliau buvo toji paskutinė stotis, kuri grąžino mane į tėvynę, grąžino sau pačiai. Pasakei, kad nebenori klausytis manęs, kai bandau pasiguosti. Pasakei, kad mano žodžių daug, o prasmės juose maža. Mano širdies taurė persipildė. Supratau, kad nebenoriu daugiau nei vienut vienutėlės stoties. Kad turi baigtis šita savanoriška tremtis. Daugiau jokio laukimo, jokių tuščių svajonių.

Grįžau į savo Miestą. Su gimtąja kalba ir sielos namais. Su broliais ir seserimis, kurie džiaugsmingai mane pasitiko. Atleiskit, nebesiduosiu suviliojama svetimų stočių. Nebent trumpam pasimėgavimui egzotika, kad grįžčiau su dar gilesniu dėkingumu tam, ką turiu čia ir dabar. Dabar mokausi nutilti ir įdėmiau įsiklausyti į traukinių dundėjimą. Nes bus dar viena stotis. Šįkart pati pati paskutinė. Joje pasitiks mane pati  tikriausia Meilė ir Džiaugsmas. Ir net Tikėjimo ir Vilties tenai nebereikės, nes viskas viskas, kas laukta, bus jau išsipildę. Žinosiu – esu Namuose. Nenusakomai nuostabioje Amžinybėje. Meldžiu, kad ir tu ten būtum. Kad atspėtume visas mįsles, kurias uždavėme vienas kitam ir visas nutylėtas paslaptis. Nes tuomet jau iš tiesų būsime gabūs ir drąsūs.