Meilės stoka

Vos tik Emilija įžengė pro duris, ją pasitiko tikrai supykus mama.
- Ką tu sau galvoji, panelyte? Pirma atsišnekinėji. Antra užtrenki duris man prieš nosį ir dingsti nežinia kuriam laikui. Negana to, su savo seserimi pešiesi kiekvieną dieną.
- Mama, ką aš galiu padaryti, kad visada išnaršo visas mano žinutes. Aš neturiu jokio privatumo.
- Nekalbėk nesąmonių, Emilija, juk tavo sesuo tokia gera.
- Beprasmiška su tavim kalbėtis.
Nuėjo Emilija į savo kambarį. Atsisėdo ant lovos ir pravirko. „Kodėl mama manimi niekada netiki? Klaudija jos numylėtinė. Rokas tėčio mylimiausias vaikas. O aš? Man tėvai meilės skiria mažiausiai. Ak, kodėl aš turėjau gimti? Jiems užteko ir dviejų vaikų. Ką padarysi, aš gimiau netyčiukas.“
Netikėtai į Emilijos kambary atklydo Rokas.
- Kas atsitiko mano sesutei? Ko pravirkai?
- Tiesiog mama netiki manimi. Su ja kalbėtis tas pats, kas šuniui aiškinti, kad negalima vaikytis kačių. Ji visada gina Klaudiją. Jeigu aš pradedu sakyti jai tiesą, kad Klaudi žiūrinėja mano daiktus, ji aprėkia mane ir sako jog meluoju.
- Nusiramink. Juk žinai mamą. Ji visada gynė ir gins Klaudiją.
- Bet kas mane apgins?
- O kam tada aš? Tavo vyresnysis braliukas. Juk broliai tam ir reikalingi, kad padėtų, – tarė Rokas ir apkabino savo seserį.
Jie pradėjo šnekėtis, kaip vaikystėje prikrėsdavo visokiausių šunybių. Prisiminė, kai Rokas sudegino krėslą, bet apkaltino tėtį, kad tas rūkė, numetė nuorūką ir krėslas užsiliepsnojo. Nors mama nepatikėjo. Atostogas, per kurias Emilija išmoko plaukt. Pirmąją dieną kai Klaudija ėjo į pirmą klasę. Emilija irgi tada labai norėjo, bet buvo per maža. Emilija Rokui priminė jo pirmąją merginą, kuri po mėnesio laiko buvo tokia įkyri, kad jis turėdavo slėptis nuo jos.
- Gal nekalbėkim apie ją. Man net prisiminti gėda. Ir kuo ji man tada patiko? Net nežinau. O tu Emilija kodėl neieškai savo meilės? – pajuokavo Rokas.
- Negi ir tu pradėsi apie visas tas meiles. Man nuo jų bloga.
- Su kuo tu ten sėdėjai ant suoliuko parke? – paklausė Rokas.
- Ką?
- Aš tave mačiau parke su kažkokiu vaikinu. Jūs šnekėjotės, bendravot.
- Ten tik šiaip pašalinis. Parke nubuvo vietos prisėsti, taigi aš jį ir priėmiau, bet nieko daugiau.
- Na gerai, daugiau nekamantinėsiu. Einu toliau dirbti su kompiuteriu, nes nebaigiau kurti filmuko.
- Na ir eik.
Ir vėl ji viena savo kambaryje. Liūdi, galvoja. Būti vienišai labai sunku.
„Tegu greičiau baigiasi savaitgalis.
Namuose beprotnamis.
Mokykla mane išgelbės.
Nuo seseris piktos“ Bandė rimuot Emilija. „Tikras šlamštas. Jei mano nuotaika ir toliau bus tokia, iš literatūros gausiu du.“
Bloga nuotaika, tai tik pradžia dienos, kokia būdavo kiekvieną savaitgalį. Savaitgalių Emilija nekentė, visa diena namie su  seserimi. Tai jai būdavo tikras košmaras. Vienintelis išsigelbėjimas – knygos.  Beskaitydama knygas, ji pamiršdavo viską aplinkui. Bet dabar visiškai negalėjo susikaupti ir skaityti. Namiškiai kėlė labai didelį triukšmą. Mama tvarkėsi. Klaudi rėkavo, nes nerado savo daiktų. Rokas garsiai klausėsi muzikos. Tėčio kaip ir visada nebuvo namie.
- Gal galit nekelt tokio triukšmo, - neiškentus užriko Emilija. Aš negaliu ramiai pabūti. Man reikia padaryti namų darbus.
- Tai ir daryk. Mes tau netrukdom, - pasakė Klaudija.
- Gerai. Išjungiu muziką. Dirbk netrukdoma, - mielai atsakė Rokas.
- Nors kas mane supranta. Savaitgalis klaikus. Kas nors padėkit man prastumt  laiką, kad nebūtų taip nuobodu.
Staiga suskambo telefonas. Emilija greitai prie jo nulėkė ir pakėlė ragelį.
- Klausau.
- Labas. Čia Emilija?
- Taip.
- Čia tavo klasiokė Samanta. Žinai mes nebendraujam, bet tu man atrodai visai faina. Pas mane sekmadienį vyks vakarėlis. Kviečiu tave dalyvauti.
- Gerai. Jei pavyks ištrūkti iš namų, būtinai atvyksiu.
„Samanta mano kas aš faina? Čia tai geras. Pirmas kartas, kaip mane kviečia į vakarėlį.“ – pagalvojo Emilija.
- Ką apsirengti? Tikra problema. Gal paklaust Klaudijos. Na jau ne. O Gal Roko? Jis nusimano apie merginų grožį, juk pas ne vieną merginą turėjęs. Man jau skauda galvą nuo visų minčių. Padėkit kas nors!
- Kvietei pagalbos?
- Aš? – nustebo Emilija.
- Negi Klaudija. Aišku, kad tu. Net visas namas skambėjo, - pasakė Rokas.
- Ups... per garsiai kalbėjau.
- Kodėl visi tavo drabužiai išmėtyti po kambarį? – pastebėjo Rokas.
- Kaip čia pasakius... Mano klasiokė rengia vakarėlį, taigi pakvietė ir mane.
- Mano sesutė pagaliau kur nors išeis.
- Nesišaipyk. Tai va, aš visiškai nežinau ką apsirengti, - nusiminė Emilija.
- Ir dėl to tu triukšmauji. Mane prajuokinai. Aš tau galiu padėti. Nors aš ir brolis, bet apie vakarėlių aprangą tikrai nusimanau. Pasiimk paltą ir važiuojam į prekybos centrą. Padėsiu tau išsirinkt ką nors gražaus.
- Bet...
- Nieko nesakyk. Žinau, kad neturi pinigų. Šįkart aš tau nupirksiu.
- Tu tikrai geras brolis, - pagyrė Emilija.