pokario senamiesčio „bachurams“

pažaiskime ir vėl gėlių vaikais,
senamiesčių gatvelių labirintuose išvydę saulę
baugu, kraujas vėl liejasi laisvai,
aprengta tiesa kaip visad vėl klaidžioja apgaulė

aprengs tėvynė koviniu rūbu,
pašaukusi numirti ginant tau svetimą idėją:
jei būsi prieš – nuosprendis skubus –
nukiš į „vasaros kavinę“, ten gydo neklusnų vėją

gėlytės čia, žinovas pasakys,
kas kita „Karaliaučiaus ar Azijos kavinės“
džiunglės degančios, paklaikę akys,
cinko apdarai, o gal „bez izvesti propavšij“

po to pasiūlys lapkričio gėloj
suoliuką Vingio parke “univerkos vyr. Psichiatras“
teisus bus jis šioje tylioj byloj:
tu įskaitos neišlaikei, tu paskutinis lochas

praskiesi gėlą „Gintaro krantu“,
ar spirituotu vaisių vynu širdgėlą gesinsi
galvoji: štai pasaulį praradau,
bet nieko neįvyko, tik žinai: pasaulio meile nenupirksi

senamiesčio kiemuos neauga rožės
gal kietis koks kartus, durnaropė ar pienės pūkas
sutryptos širdys, nuvytęs grožis –
karti tiesa, kaip „Primos“ dūmas, ar tulžies sklidinas pilstukas

pelynas sau, praeiviams meilė, gėlės
abuoja minia be gailesčio sutryps žiedus ir meilę
„kavinėse“ gal jau negydo vėjų,
bet prie laimės vartų vis dar stovi didžiulės eilės

anemiškoj aistroj be meilės gimę
nelaukiami pridvisusiuose senamiesčio kiemuos
lemtis suglamžė ir uždėjo žymę:
prarastieji, vien kad mylėjom galbūt kažkiek paguos