Simonas Petras

Gaisai vakariai ežero bangoj spurdėjo,
Betraukiant tinklą iš tamsių gelmių,
O Jis iš nežinios paežere atėjo
Ir pavadino eiti nepramintu keliu.

Aš nežinau, kas su manimi pasidarė:
Mečiau išsyk tinklus ir žvejo dalią
Ir nuskubėjau paskui Jį, nors tėvas barė.
Jaučiau savy nežmoniškąją jojo galią.

Seku paskui Jį lyg nuolankus šunytis,
Jo Žodžiu, žvilgsniu skvarbiu užburtas,
Be nuovokos klausau, lipniu prakaitu išpiltas,
Apie Naujosios Karalystės ne kūnišką turtą.

Išsivedė, nusivedė nevaikščiotu keliu,
Baime daužėsi širdis, regėdama
Jo galią, Jo aistrą, atgalios pasuk vėlu,
Į sielą kažkas įkrito skaudėdamas.

Klaiku man, siaubas apima  mane,
Kai iš mirties nagų pakyla kūnas.
Juk Elijas niekada nevaikščiojo žeme.
Kūnas mirtyje dūlėti ima, pūna.

Prigimty bailus, daugkart gyvybė man brangiau
Už Žodį, išgirstą baimėje apsvaigus.
Jo kančia, Jo auka nuolanki, dangau,
Nesuprantama man, sunku kelyje, pavargau.

Vadinasi, pasaulyje dar nebuvę tiesos,
Pasirodo, rasti reikia ją ir jos išmokti,
Nors čia po saule daugybė šviesos,
Bet kažkodėl norai tamsoje išnoksta.

Aš menkas: išpažint nedrįstu viešumoj,
Savimi pridengti Naująją Tiesą.
Aš mažas žmogus, man gyvybė brangiau
Už  Žodį, kuriuo piktą nugalėt turėsiu.

Ant kryžiaus užgesai kančioje, vienumoj,
Sava auka manyje Žodį prikėlęs:
- „Tu tapsi uola, kertinis rūmų akmuo,
Tos tiesos,ką Tėvas iš krūmo liepsna kalbėjo.“

Tu atnešei mums ne rimtį, o nerimą didį:
- „Imk savo kryžių ir eiki keliu, - įsakei, -
Viską praradęs, vėlei atrasi gyvybę,
Jau amžiams, nurimęs palaimoje skęsi.“

Kiek sykių dar tyčiosis, kiek kartų išduos,
Taip niekur ir niekad rimties nesuradę.
Kaltėje yra ir mano kaltė: maldoje paguos
Švytėjimas, kruvinas sūraus prakaito skonis.

Atmintis – štai mano žmogiškoji esmė:
Kaip žinosi kur eiti ir kas toji teisybė?
Pamiršo žmogus, ieškot pabodo prasmės:
Tu priminei skaudžiai ant kryžiaus pakibęs.

Iš tylos, iš gilios lyg žaibas nutvilko nakty:
Net širdis trumpam dunksėti nustojus.
Gimsta Žodžio aikštinga gelmė – žmogaus prakeiktis –
Seks nuo lopšio ligi kol smiltimi užsikloji.
Ražas

2009-05-21 14:00:17

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo

Sukurta: 2009-05-22 13:15:10

Girinukai Mi, mes visi visada esame tik tarnai :sau, kitiems, tikėjimui , netikėjimui, net ir mūsų kūnas jau po mirties tarnauja :)Nenoriu įžeisti, tikrai, bet tarnystė nuo pat gimimo:)

Vartotojas (-a): Girinukas Mi

Sukurta: 2009-05-21 22:47:12

Vsio, aš irgi amžinu tarnu patapau.

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2009-05-21 21:37:32

Visa istorija su pamąstymais. Sklandžios mintys...

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2009-05-21 20:08:58

Čia jau ir poemos užuomazgos, jei ne pati poema.

Anonimas

Sukurta: 2009-05-21 19:32:10

Padaryk ir mane žmonių žveju. Meldžiu.

Anonimas

Sukurta: 2009-05-21 19:01:23

...išsamiai...man patiko keturi paskutiniai posmai - čia sutelpa viskas, esmė ir prasmė.

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2009-05-21 18:57:51

...skausmingai...poetiška ir gilu...patiko...

Vartotojas (-a): Santaja

Sukurta: 2009-05-21 14:53:50

pamąstymui. rimtam pamąstymui. dėkui. patiko labai ;)

Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo

Sukurta: 2009-05-21 14:37:27

Nenorėjau prisiminti, deja prisiminiau skaitydama, kažkada dariau eskizą Simono- Petro traukiančio tinklą, deja taip ir liko, nejaučiau to virsmo.
Skaitydama Jūsų darbą pajutau, būtent Petro išsižadėjimą tris kartus Kristaus, o po to tapusio uola antkurios ir buvo pastatyta bažnyčia.
Petras- Romos katalikų bažnyčios laikomas 1-uoju popiežiumi 32-67m.
Pagal Evangeliją tikras vardas Simonas, paprastas žvejys, tapo Jėzaus Kristaus mokiniu kuris pirmas pripažino Jėzų mesijumi, buvo pramintas Petru nuo graik.Petros - akmuo, uola.
Apokrifiniuose Petro darbuose teigiama, Nerono valdymo metais Petras norėjo pabėgti iš Romos, kelyje sutiktas Kristus paklaustas atsako, einu, kad būčiau nukryžiuotas antrą kartą. Petras grįžta, suimamas ir nukryžiavimą pasirenka žemyn galva, nes pripažysta, kad nevertas butį mirtyje kaip Kristus.
Buvo ieškota kapo, deja, rasta buvo toje manomoje vietoje, moters ir vyro palaikai.
Jo mirties vietoje pastatyta Vatikano bazilika.
Tad ir Šv. Petro valioje dangaus raktai mus įleidžiantys.
Puikus Jūsų darbas, mirties, gyvenimo, ieškojimo kelyje, bet su kryžiumi kiekvienam savu, gilios mintys, labai.....

Vartotojas (-a): radaa

Sukurta: 2009-05-21 14:07:14

gan išsamūs apmąstymai tos žmogiškosios prigimties ir salyčio.