Bazilijus Stulgys jau trečią kartą per pusvalandį bėgo į išvietę, stovinčią už kokių šimto metrų nuo jo katilinės, kurioje jis virdavo dviem kiaulių fermoms jovalą su krosniniu kuru, o tuo tarpu gretimoje katilinėje, aptarnaujančioje kitas dvi kiaulių fermas, kurenamoje dujomis, tarpduryje stovėjo kiaulių šėrikas Petras Palubinskas, bei vežikai Anastazas Sapiega ir Mykolas Putpelis.
- Žiūrėkit, Bazys kaip ded. Ei, Bazilijau užimta! – Šaukė Petras, Bet Stulgys jau darė už savęs duris ir jau iš vidaus atsklido:
- Ekit jūs... – Tolimesnį žodį užgožė iš vidaus išsprūdęs garsas, o trys žiūrovai iš tarpdurio kvatojosi iki ašarų..
- Bet matyk, per pusvalandį jau trečią kartą. – Springdamas juoku ir ašarom stenėjo Mykolas.
- Juk žiną koki bruda ger. – Konstatavo Petras.
- O tu gierę, kad šneki? – susidomėjo Anastazas.
- Ar Deksnienės obuolinį?
- Nu.
- Davi anu sykį Bazilijus, nu bruds ir daugiau nieka, kartus, fe. – Vaidino pasidygėjimą Petras.
- Bet užtat pigus. – Nenusileidžia Anastazas, matyt irgi retą kartą pirkdamas pas Deksnienę.
- Kiek? – Susidomi Mykolas.
- Litras du rublę.
- Eiktu?
- Tikrą, klausk Petra.
- Tikrą, tikrą, vuo Bazilijus paklauskiat. – Parodė Petras į iš būdelės pasirodžiusį Stulgį.
         Mykolas iššoko iš katilinės ir sušuko Bazilijui, kad net arkliai krūptelėjo čia pat jų su Anastazu pririšti:
- Bazi, ateik čia!
- Kuo rek?!
- Nu ateik!
- Nu kuo rek?!
- A biją?!
         Toks argumentas kiekvieną vyrą priveikia. Stulgys užsidegė cigaretę ir lyg nenoromis pasuko link katilinės. Apėjo neskubėdamas vežimą.
- Kuo rek?
- Po kiek pas Deksnieni vyniuks? – klausė Mykolas.
- Kam tau rek?
- Rek, rek. – Paragino Anastazas.
- Du.
- Už litra?
- Nu.
- Eik parnešk.
- Ek tu...
- Nuvažiūk. – Paprašė Mykolas.
- A pinigų turet?
- Davai susimetam. – Pasiūlė Mykolas ištraukdamas žalią trirublę, prie juo dviem rudais rubliais prisidėjo Anastazas ir vienu Petras, motyvuodamas, kad tik paragaus.
- Ta, ka aš neturu. – Lyg susigėdęs pareiškė Bazilijus.
- Tavo bonkes, Baziuk. – paplojo per petį Mykolas.
         Stulgys pasiėmė pinigus ir greitai nuėjo link savo katilinės.
- Kų tu sugalvoję? – Susidomėjo Anastazas.
- Išbandyti „dekanini“, tokia dar negieriau.
- Bereikala rubli daviau už brudą. – Nusispjovė Petras.
- Nu jei Baziukų gers, tai ir mes galem paragauti, vis ne anykštinis. – Paprieštaravo Sapiega.
- Nu, nu. – Kažkam pasakė Petras.
         Stulgys greitai su savo dviračiu sulakstė iki Deksnienės, ir nė pusvalandis nepraėjo, kai su trilitriu jau buvo pas vyrus.
- Tai bent greitis. – Džiaugėsi Mykolas.
- Juk tuokias treniruotes darydams galėtų ir pėsčias nubėgti, da greičiau. – Nusijuokė Petras, dar perspėdamas visą kompaniją, kad turi ateiti vedėja, todėl reikia greitai gerti ir prie darbų eiti.
- Daryk greičiau kepeša. – Paragino Mykolas Bazilijų, besikrapštantį prie sandaraus stiklainio dangtelio.
- Ale ek tu...
- Gerai, gerai, būk sveiks. – Maukė stiklinę Mykolas, kurią Petras buvo ištraukęs iš priešgaisrinės smėlio dėžės, kuri buvo slėptuvė, vyriškų reikmenų.
         Vyrai greitai gėrė, ratu, pagal saulės rodyklę, be užkandos, be didelių kalbų, nes nenorėjo įkliūti vedėjai.
         O valdžia į fermas vis pavakariais užsuka, o čia žiūrėk pavakariai jau visai čia pat, ir vakarinis šėrimas turi prasidėti laiku.
         -    Nu į visų. – Sumurmėjo Stulgys savo „tostą“ ir pradėjo murdyti vyniuką į save.
         Nespėjus dar viso vyno išgerti, kaip Bazilijau pilvas lyg koks griaustinis sugurguliavo baisiausiai prieš audrą. Norėjo šokti Stulgys iš vietos, bet sdavo nelaimei užsivertė baigti stiklinę. Baigė, o pilvas dar grėsmingiau sugriaudėjo ir tik tada Bazilijus puolė pro duris, atsitrenkdamas į tuščią Anastazo ir Mykolo vežimą, nes akys matė tik būdelę, vienintelę vietą pasaulyje į kurią veržėsi vargšas vyniuko mėgėjas, lyg jį kas gintųsi iš pačios peklos.
         Bet būdelė dabar jau buvo pernelyg toli, tarsi koks miražas dykumoje.
         Stulgys vis tiek šoko į priekį ir kaip koks legendinis olimpietis jai matė finišą, tiesė ranką į būdelės durų rankeną, kai nevalingai stabtelėjo, tarsi kulkos pakirstas ir su baisiausiu trenksmu pridėjo į kelnes.
         Pamažu atitraukė ranką nuo durų ir atsigręžė į draugus tarpduryje, kurie pamatę jo veido išraišką prarado bet kokį norą tą akimirką šaipytis, nes grimasa buvo tokia tarsi jį kas gyvą draskytų.
         Bijojo pajudėti Bazilijus iš vietos, nes šilta masė per kojas lėtai „važiavo“ į batus, o kaip velniškai dvokė visas tas procesas.
         Tačiau šiuo metu Bazilijus galvojo tik apie vieną, kaip greičiau nusigavus iki savo katilinės ir dušo, visa kita ant šios žemės jam buvo nesvarbu, net ir tai kad jo sugėrovai pasitraukę iš tarpdurio tiesiog staugę iš juoko, net ir tai, kad rytoj ne tik visas kaimelis, bet ir visas kolchozas šnekės, kad Bazilijus prisitrikdė sau kelnes ir batus.
         Lėtai pajudėjo Bazilijus, sunkiai lankstydamas kojas, skubėti iš tikrųjų jau nebebuvo kur, dušas juk ranka pasiekiamas.