Žydėjo liepos,alyvos, medžiai gimdė naujus pumpurus,skleidė lapus. Kiekviena gyvastis stiebėsi į būtį ,neklausdama „ar verta“?
Naktis.Vasariškas lietus buvo malonus. Aiduos kažkokius atogarsius girdejau.Pramerkusi akis išvydau vaivorykštę,jos šešėlis krito ant  geležinių surudijusių bėgių.Tada aš iš tiesų nesupratau kuo šis traukinys toks ypatingas, kodėl vieni žmonės įlipa į jį ,kiti išlipa,kodėl jie išlipę  perduoda talonėlį  kitiems.Atidžiai visą tai stebėjau,kaip žmonės vargstą pereiti tiltą, tam kad gautų biletėlį nemokamai.
Stipriai griaudėjo,lijo lietus,ir snigo.Snigo! Įsivaizduojat vasarą krentantį sniegą? Sniegas tūpė ant mano ryškiai raudonų plaukų .Aš neturėjau nė skėčio,nė jokio užtiesalo.Todėl susigužiau geležinkelio kampelyje,ir toliau stebėjau kaip keičiasi oras.Netrukus prie manęs priėjo sena, kuprota moteriškė.Vienoje rankoje ji laikė  talonėlį , kitoje  auksinį žiedą. Senuolė prisėdo šalia manęs ir tarė:
-Mergaitė,ar nenuorėtumei pasivėžinti traukiniu?
Pasikasiau pakaušį ir atsakiau:
-Norėčiau,bet bijau eiti per tą  klibantį tiltą.
-Nebijok,aš tau padėsiu .
Ji ištiesė savo raukšlėtas rankas ir uždėjo auksinį žiedą ant mano  smiliaus.
- O kiek man tai kainuos ?-nedrąsiai paklausiau.
- Nieko,neklausinėk,mes nebeturime laiko, privalome skubėti ,traukinys išvyksta už penkiolikos minučių.
Užlipome ant tilto,kuris svyravo tai į vieną,tai į kitą pusę.Ėjau įsikibusi į vorelę,kritau,kėliausi,kibausi į senolės sijoną ,Tilto lentelės lužo,žmonės krito į upę, nepasiekę  tikslo.Senolė įdavė man bilietą ir dar suspėjo įsodinti į traukinį.Beriedant geležinkelio bėgiais aš žiūrėjau į bilietą su užrašu „ Kelionės paskutinė stotelė-Gyvenimas“.Man būvo labai liūdna,kad senolė negalėjo vykti kartu su manimi.Jai jau buvo laikas.Laikas- išlipti iš to pačio traukinio į kurį aš katik įsėdau.