Šiltais atodūsiais užsidega čia žvakės –
Ir taip be karščio, tik trumpas ašarų lietus.
O žodžių rinkiniuos, tave pametus,
Apsaugot, rinkt, melst už tave skubu.

Sulaikyčiau tave, ir būtų be galo žydėjimas,
Pagytų nuo rašymo pavargę delnai.
Akimirkos šokiui, pralenkiančiam vėją,
Ne, tu tik man - kad galėčiau gyvent - čia buvai.

Niekada nebarsčiau, bet be gailesčio skyniau
Laukimą, visad saugojau, kad liktų čia amžinai.
Tik tirpstančią nuo šalčio žvakę gynė –
Gal ir nepatikėsi, mano vienatvės pelenai.