Pagalvoju apie Tave
Ir ima verkti dangus.
Negalvot negaliu,
Nes aš – Tavo dalis.
Užmerkiu akis.
Dabar verkia mano širdis:
Graudus kuždesys
Ir žemė išslys.
Tavo saulė nusileido,
Ir Tu nuleidai rankas.
Laikas sustojo,
Išėjai ir niekas neras...
Atvėsęs kūnas gulės nebylus,
Tylioj žemėj nerasi savų.
Norėsis pavirsti paukščiu,
Bet net negalėsi eiti taku...
Uogos išnoks ant žemės purios,
Medis pravirks neišlaukęs dienos.
Besvorė dulksna kryžių būčiuos,
Vėjas nuneš... ir niekas neras...
angis
2009-05-19 10:41:18
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-05-20 17:28:46
Tarp buvusio ir esamo laiko.
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2009-05-20 12:46:31
pašvarinti būtų ne pro šalį. Jausmo yra, tik suvaldymo pritrūko. O gali būti visai neblogas. Pritariu Barabui - paskutinis posmas jau veža.
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2009-05-19 15:11:29
išėjimo nuotaikos...
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2009-05-19 14:33:51
Paskutinis posmas dar šiek tiek įdomesnis, o visa kita gali drąsiai braukti.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-05-19 11:43:30
Pilnas liūdesio ir ilgesio, negrąžinamos prarasties, skausmingas savo beviltiškumu. Įtikinot. Ačiū.