Neskubėkite teisti,
nors aš nuteistas ir paženklintas
amžiams ženklu išdaviko:
aš vienas iš Dvylikos –
Judas Iskarijotas.

Atimk iš manęs lemtį,
jei Tu nori, Viešpatie,
bet jei Tu nenori, tebūnie:
mirtinoje neviltyje Tu sustiprinai
Jėzų, kai prakaitas kruvinas
maldoje sruvo,
kas sustiprins
mane
mano lemtyje?..

Sava valia priėmiau
aš kąsnį iš rankų šventų,
o pasirodo šėtono:
„Ką darai, daryk greičiau!“
Kas patikės manimi,
jei Jėzų baudi mirtimi?..

Tamsu čia po saule.
Šalia aukos visada pikto šešėlis.
Neatšaukiamai mane parinkai
liudyti žemiškai valdžiai
tiesą,
kuri nesislepia,
nes kam gi jai slėptis, jei ji –
Tiesa?..

Šis paskutinis bučinys, Jėzau, -
atsisveikinimas su tuo,
kas daugiau už gyvenimą.
Tu eisi savo keliu,
o aš tikiu neatšaukiamai
Tavo Tiesa,
pasmerktas patyčiom
ir amžinai gėdai.

Kas suvoks ir supras kaip gelia
būti kaltu be kaltės...
Juk negaliu apginti savęs
nei žodžiu,
nei žvilgsniu,
nei jausmu,
nes kitaip kas patikės
čia po saule,
sakys –
dar viena apgaulė...

Rodėsi,
mirtis iš kančių išvaduos,
dar sykį paliudys
ko taip nori viršūnės.
Jėzau, Tu pakilsi
iš gniaužtų mirties
teisus ir galingas,
tyromis akimis,
o aš pasmerktas amžinai kančiai...
Kaip gelia...

Nesigailiu, nes tikiu:
šito reikia dangiškam Tėvui,
šito reikia pasauliui,
kad Tu, Jėzau,
taptum šviesa,
reikalinga aklajam apgaulė:
iš gelmės pražūties aš tariu –
tebūnie, nes tikiu!

Abejojančiai miniai,
viršūnėms
reikia iš Dvylikos
liudytojo,
nes tikėjimas menkas,
reikalinga dar viena auka:
išdaviko iš artimųjų rato –
maža žodžio:
reikalingas kraujas,
įvardijant
visiems žinomą paslaptį.

Aš nesėsiu prie stalo niekada,
dalijant, Jėzau,
Tavo kūną ir kraują,
nė viena mama čia po saule
sūnaus nešauks Judo vardu.
Aš amžinai ištremtas,
bet tai dieviškoji valia
daug reikšmingesnė už
žmogišką norą,
reikia, kad įvyktų tai.
Juk pakanka,
kad mokinys
prilygtų mokytojui,
bet vargas jam amžiams.
Geriau jau būčiau negimęs,
auka verta jei ji išduota:
štai toji žmogiškoji tiesa –
juk pasmerktam ir nuteistam
visada surasi už ką atleisti...
O man?
Niekada, niekada, niekada...
Net po mirties amžina gėda
deginanti sidabrinių sauja...
Skriaudą gali atpirkt sidabriniais...
Aš sava mirtimi Žodžio neatpirkau...
O juk buvome...dvyniais.