Tai ašaringi lietūs kaip vaškas nuo žvakės varvėjo stiklu. Diena ėjo į pabaigą, beldėsi pavakarys. Saulėtas ir šiltas. Bandžiau atsimint kvapą už lango, atkurt išpraustų gatvių atlėgusį kvėpavimą, automobilių, praeivių žingsniavimo garsus. Niekaip neatgimė. Glaudžiaus prie lango, kaip šiltnamy vystanti daržovė.
Pasibaigusios akimirkos. Tai begarsis pilkų pelenų skrydis rūko debesiu. Karti užmarštis prieš nežinojimo saldybę. Jaučiaus taip, lyg kažkas iškraustė mano kišenes. Lig tol buvusių beverčiais: sulankstytų autobuso bilietų, kelių centų, nuo Kalėdų užsilikusio lazdyno riešuto, raktų nuo neberakinamų spynų dabar gėlė kaip nutrauktų pirštų.
Tik kažkur tavo žingsniai, suaugę su mano širdies tuksėjimu – vienintelis garsas, kurį jaučiau. Kaip maldą, mane saugančią.