***
Tėvas dėliojo drabužius į vietas. Išsiurbęs kilimą ir susėmęs šukes ėmė dairytis Leilos. Bet jos niekur nebuvo. Gajus irgi nežinojo, kur ji.
Kurį laiką lyg ir nerimavo, bet grįžus Vytautei nurimo.
- Ji turbūt išėjo į kiemą, nes nori pabūti viena, – nusprendė ši.
- Turbūt tu teisi.
- Eikš, išgersim arbatos.
Vytautė vikriai sukosi virtuvėje. Begurkšnojant arbatą ėmė temti. Saulė negailestingai leidosi žemyn. Medžių šešėliai vis labiau tyso, vis drąsiau skverbėsi į gatves. Paukščiai vis tyliau čiulbėjo, šunys vis rečiau sulodavo, mamos ėmė iš kiemo šauktis vaikus. Tėčiai iš automobilių išnešė reikalingus ir vertingus daiktus. Visi ruošėsi nakčiai, visi ruošėsi miegoti, visi ruošėsi pailsėti po dienos vargų.
Bet Leila vis nesirodė.
- Vytaute, kažkas čia negerai, – sunerimęs sušnabždėjo tėtis.
- Kiek valandų dabar? – paklausė Gajus.
- Jau devynios. Leila niekad taip neužtrukdavo.
- Palaukim dar pusvalandį. – nusprendė Vytautė.
- Gerai, - atsiduso tėvas. – Bet žinai, tau tikrai nereikėjo imti jos dienoraščio.
- Man tiesiog rūpėjo jos nuomonė apie mane.
- Bet Vytaute, puikiai žinai susitarimą, kad mes gerbiame vieni kitų konfidencialumą! – piktokai sumurmėjo Gajus.
- Atsiprašau, – atsiduso ši. – Daugiau tai nebepasikartos.
Minutės slinko labai lėtai. Vėžliškai. Pusę dešimt. Dešimta.
Vytautė zujo po namus. Tėvas vis dar sėdėjo virtuvėje su puodeliu atšalusios arbatos. Gajus žiūrėjo televizorių.
- Ei, žiūrėkit! – šūktelėjo Vytautė.
Tėvas ir Gajus pasileido bėgte į Leilos kambarį.
- Paskaitykit, – pastūmė Vytė dienoraštį.
- Vytaute, tai dienoraštis.
- Čia laiškelis jums.
Gajus pasilenkė ir ėmė garsiai skaityti.
„Labas Gajau, labas, tėti. Viskas man bus gerai. Neieškokit. Juk matėt, kad telefoną palikau virtuvėje. Paskambinsiu, kai nuspręsiu, jog nebepykstu. Myliu, iki.“
Tėvas stovėjo sustingęs. Tuščiu žvilgsniu jis žiūrėjo į sieną, kol kišenėje suskambo telefonas.
- Klausau?
- Labas, sūnau, – prabilo močiutė.
- Mama? Čia tu? Kas nutiko?
- Nieko, viskas gerai. Leila pas mane.
- Pas tave? Aš tučtuojau jos atvažiuoju!
- Nurimk, manau, jai geriu bus keletą dienų pabūti čia.
- Taip manai? – atsiduso.
- Taip. Aš mielai ja pasirūpinsiu, sūnau. Tu tik su mokytojais pakalbėk.
- Gerai, mama. Ačiū tau.
- Iki, sūnau.
- Iki, mama.
Vytautė šypsojosi, o Gajus klausiamu žvilgsniu žiūrėjo į tėvą.
- Aš gi sakiau, kad viskas bus gerai. Leilai patinka pas močiutę, – nudžiugo Vytautė.
- Aš tikiuosi, kad viskas bus gerai, – atsiduso tėtis. – Tikiuosi, ji man atleis.