Pasaulis sklidinas savęs - savų riksmų ir šnabždesių,
Nes vienas tiesina sparnus, išlindęs iš kokono ankšto,
O kitas skrydyje svaigiam pajunta stiprų "Aš esu",
Tuo tarpu, kai sparnus trečiam likimas kumštyje suglamžo.

Žinai?..Matei?.. Nenuostabu, nes toks gyvenimas, brolyti,
Jis bet kada užlipti gali ant patiklių tavų pečių
Ir nuo tokios sunkios naštos ims ašaros į žemę lyti,
Ir tu sutarti nepajėgsi tada su savimi pačiu.

Ar nešt, ar mesti tokią naštą? Kas pasakytų, kas patartų?
Pasaulio šurmulys sutrukdo klausytis nuosavos širdies.
Ir lauki elgetos tada lyg Pranašo prie kiemo vartų -
Lyg tavo gyvastį pajusti vienintelis Jisai padės.